Padėkos laiškas Vytautui Stankui

2015-02-02

 

 

Gerb. Rašytojau,

aš noriu pasidalinti mintimis, kurios vis skraido virš mano galvos, lyg įkyrėliai paukš�?iai, kurie nenori palikti savo gimtojo lizdo. Apie jūsų knygą išgirdau per radiją, dar akimirka ir bū�?iau jį išjungus, nes manęs poezija nežavėjo (gal dėl to, kad vis ne tos knygos patekdavo man į rankas) tik staiga- žybt! viena akimirka ir išgirdau, kaip pradedate skaityti savo eiles, nežinau kas, bet kažkas mano mintis ir sielą pakerėjo ir nenorėjau, kad ši akimirka kažkada baigtųsi, norėjau tik klausyt ir klausyt toliau... Bet tuo pat metu vis nekantraudama laukiau to momento, kada paminės, iš kokios knygos skamba šie nuostabūs žodžiai. Kai sužinojau, nekantria širdimi laukiau, kada galėsiu šią knygą paimti iš bibliotekos, ją pa�?iupinėti, paliesti, pavartyti bei skaityti ir žavėtis, žavėtis, skaityti ir vėl žavėtis... Nuostabu, pagalvojau. Štai dar kur gali tūnoti užslėptas grožis. Neturėjau daugiau žodžių. Perskai�?iau jūsų poezijos knygą, ja nesusižavėt man buvo neįmanoma. Ši knyga paliko man žymų pėdsaką ir mintyse, ir širdyje. Prisipažinsiu, aš net turiu nusikopijavusi eilėraš�?ius iš jūsų knygos, kurie man labiausiai patiko, juos prisiklijavau užrašų knygutėje, kiekvieną laisvą akimirką  man be galo malonu juos vėl prisiminti. Negalėjau tokiu lengvu rankos mostelėjimu atiduoti knygą, kuri taip tinka mano širdžiai ir sielai, ji atgaivina manyje slypin�?ius jausmus. Norėjau pasilikti, nors kokį, menkutį pėdsakiuką, kad prisimin�?iau, jog tokią nuostabią knygą kadaise turėjau rankose. Iš tikrųjų aš pati dar kartais susimąstau, kodėl šie kūriniai man taip patinka, tiesiog norisi šią knygą ilgai  laikyt stipriai apkabinus ir nepaleist niekados iš rankų… Beje, dar turiu prisipažinti, kad tada, kai išgirdau jūsų kūrybą ieškojau kūrinio, kurį galė�?iau padeklamuoti skaitovų konkursui ir, aišku, kad jūsų pasirinkau! Pasirinkau eilėraštį: ”pokalbiai prieš veidrodį”. Skai�?iau įsijausdama, tiesiog gyvenau jo ritmu, lyg įsikūnijau. Daugelis mano pažįstamų sakė, kad labai gražiai deklamuoju, aš  nesigin�?iju, netgi buvo nuomonė, kad aš jiems kalbėdama, sakau tiesiai į jų sielas, tarsi į jas įsiskverb�?iau ir mėgin�?iau pabudinti miegan�?ias dvasias. Aišku, smagu išgirsti iš draugų tokius malonius žodžius, ta�?iau buvo dar smagiau, kai komisija atkreipė dėmesį ir pagyrė, kad labai gerą tekstą pasirinkau ir kalbėjau labai natūraliai, man tai buvo didžiulis pagyrimas, vėliau viena mokytoja išsipasakojo man, kad buvo apstulbus, kai išgirdo mane sakant. Nors ir nieko nelaimėjau, ta�?iau dar ilgai širdyje džiaugiausi, turbūt, kaip mažas vaikas, dėl smulkmenų, bet juk taip malonu, kai tave įvertina, nors vienas! Bet kaip bebūtų aš, manau, kad kiekvienas pasirenka literatūrinių kūrinių tipus pagal kiekvieną unikalų skonį. Kiekvienas skaitydamas turi gyventi kartu su tekstu. O aš deklamuodama eilėraštį parodžiau kitiems, ką jau�?iu skaitydama. Manau, todėl jiems taip patiko. Jeigu skaitytų taip pat susižavėję, kaip aš, pajaustų malonumą. Skaitomą eilėraštį reikia jausti. Kai pajauti tekstą širdimi, net ir įvairūs žodžiai bei meninės priemonės neįstengs užslėpti kūrinyje slypin�?io meno.

A�?iū, už tokią nuostabią kūrybą! Bei a�?iū, kad savo kūryba suteikėte tokių nuostabių akimirkų!
su didžiule pagarba,
nuo Laurynos Morkūnaitės, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos III klasės mokinės

P.S. noriu pasidalinti skaitovų konkurso akimirkomis, kai deklamavau Jūsų kūrinį. Nežinau, kas fotografavo, bet užfiksavo štai tokią akimirką: www.smetona.ukmerge.lm.lt/

 

Recenzijų konkursas.