„Titnago plunksna“ lengvai nupleveno

2015-02-02
 

 

 

Titnago plunksna: nuotykių knyga šeimai! / Neringa Vaitkutė; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 348 p. – Trilogijos 2-oji knyga. – ISBN 978-609-441-139-7
 

„...o mes visi svajojame apie herojų, kuris išgelbėtų pasaulį“. – Nežinomas nežinomų puslapių autorius.
 

Daug dėmesio sulaukė pirmoji Neringos Vaitkutės fantastinės trilogijos knyga „Vaivorykš�?ių arkos“, su dideliu entuziazmu buvo pasitikta ir antroji – „Titnago plunksna“. Joje tęsiama jauniesiems skaitytojams pažįstamų herojų odisėja. Vidurio terasos keliautojai – skrajūnas Rudis, nuotykiautoja Ida, kurmius Dudsis ir ieškikas Nunis – ant ledo lyties perplaukia okeaną ir atsiduria Neatrastosiose žemėse. Čia jie aiškinasi titnago plunksnos paslaptį ir ieško Prarajos labirinto, prie kurio stovi vartai į sapnų pasaulį. Paslaptingose ir kartais baugiose vietose knygos herojai susipažįsta su šuninu Mazgiu, pasiutėle Vejisa, juodu padaru gintarinėmis akimis – Pūkiu (vėliau paaiškėja, jog tai sapnų pasaulio sargas) ir voragyviais – pagalbininkais: Karamele, Sniegiumi, Rasele, Kerpe ir Plienu. Visi šie keliautojai susitinka su įvairiomis Neatrastųjų žemių tautomis: nosiniais, adosinais, keitikais, šmėklomis, spjaudaliais. Jų aprašymus galima rasti knygos gale, kurioje pateikiama patikima informacija iš „Akademijos žinyno“ IV tomo (p. 340–346) – tiesa, šis žinynas egzistuoja tik rašytojos sugalvotame fantastiniame pasaulyje. Jei galvoje verda chaosas ir sunku nusipiešti vaizdinį, kaip vienas ar kitas padaras turėtų atrodyti, tai tokia informacija yra labai patogi ir vertinga.

Kaip ir pirmoji, antroji trilogijos dalis laikytina literatūrine pasaka, turin�?ia fantasy elementų: fantastinės – antropomorfinės būtybės veikia magiškoje aplinkoje. Pagrindiniams knygos herojams gelbėjant pasaulį, skaitytojas įtraukiamas į gėrio ir blogio kovą, nors tam tikrose situacijose paaiškėja, kad ir blogi darbai gali būti pateisinami, o gerieji sumanymai – virsti nesėkme. Nes, kaip yra sakoma, nėra pasekmės be priežasties. „Titnago plunksna“ taip pat labai dinamiškas kūrinys. Jame daug vienas kitą kei�?ian�?ių nuotykių. Be to, naratyve juntama pedagogiška precizika: grakštūs aprašymai, istorijos, sukurtas atskiras mito ir legendos laukas. Juos sujungia skyriaus pradžioje pateikti epigrafai. Kur ne kur ryškiau sužybsi didaktizmo gaidelė, ver�?ianti skaitytoją sustoti ir susimąstyti: „Kartą pama�?iau, kad mažas upeliukas, įtekantis į Deimantėlę, visiškai nuseko, – pagaliau prabilo dusliu balsu, slopindamas ašaras. – Paėjęs pasroviui pastebėjau, kad į vandenį įvirtęs rąstas neleidžia laisvai tekėti. Pakėliau jį... Džiaugiausi atlikęs gerą darbą. Bet staiga, išvydau, kaip plūstantis vanduo nugriauna ant kranto sukrautą skruzdėlyną <…> o jeigu gelbėdami pasaulį mes išlaisvinome ką nors siaubinga?“ (p. 112). Kūrinio kalba pagyvinama tokiais žodžiais ir posakiais kaip niektauza (p. 8), išdulkėjo snūdas (p. 14), bulvių daigai neraliuoti (p. 25), šniurkšliukas (bailiukas, p. 139). Ji yra stilistiškai tvarkinga ir neatgraso skaityti, nes nėra begalės korektūros klaidų (galbūt pastarieji nuopelnai turėtų būti skirti redaktorei ir korektorei). Verpdamas tolesnę naratyvo giją, kūrinio pasakotojas karts nuo karto skaitytoją sugrąžina prie ankstesnių įvykių, paminėdamas svarbiausius jų elementus: „Ida papasakojo, kaip jos kaimą užpuolė siaubūnai, kaip ji virto tigražiurke, keliavo iki Sidabramiškio nešina paslaptinga medine dėžute“ (p. 126). Čia vis šypteliu ir pagalvoju, kad pedagogo patirtis daro savo – naujai pateikti seną ir priminti, ko mokėmės anks�?iau.

Kūrinys šviesus, nors ir kuriama sapniškai slogi ir niauroka atmosfera, pasakojimo erdvėje apsigyvena šviesos rajūnai, šešėliai našlai�?iai ir per visą kūrinį nusklendžiantys plėšrūs titnago paukš�?iai, grobiantys sapnus. Susidaro toks įspūdis, jog sąmoningai siekiama pakelti skaitytojui ūpą ir raginama net gūdžiausioje tamsoje ieškoti šviesos. Taip pagrindžiami svarbiausi moraliniai ir vertybiniai pasakojimo aspektai: kiekvienoje šviesoje glūdi tamsa, kiekvienoje tamsoje yra šviesos.

Gvildenamos temos ir problemos yra bendražmogiškos, patiriamos įvairių žmonių kartų, nors knyga taikosi į paauglių ir jaunimo auditoriją. Vienintelis, kiek saldokas, nelaimingos meilės motyvas tarp Idos ir Pūkio sietinas su šiuo metu labai populiariomis, jaunimui (ypa�? merginoms) skirtomis istorijomis. Visa kita – netektis, mirtis, laikinumas, namų praradimas ir ilgesys, kartų santykiai, amžinojo gėrio siekimas yra tai, ką skirtingais būdais išjaus bet kurio amžiaus skaitytojas. Žodžiu, „Titnago plunksnoje“ nesutiksime nieko, apie ką nebūtų jauku kalbėtis su tėvais ir seneliais. Patogu, bet ar jaunam paaugliui, jaunuoliui tai iš tiesų yra įdomu?!

Pakeliui į geriausios 2014 metų knygos rinkimus kūrinį lydėjo keli nuoširdūs straipsniai – pokalbiai su rašytoja, recenzija „Rubinaityje“. Visa tai leidžia susidaryti įspūdį, kodėl sukurtas pasakojimas yra toks, o ne kitoks. Gyvybe ir meile gyvenimui trykštanti rašytoja savo patirtis perteikia fantastinėse istorijose. Jos sulaukė labai teigiamų įvertinimų ir antroji trilogijos dalis pateko į geriausių 2014 m. paauglių knygų penketuką. Drįstu teigti, kad šioje kategorijoje tai solidžiausias ne tik apimtimi, bet ir turiniu, nešamu krūviu kūrinys. Vis dėlto, „Titnago plunksnoje“ pasigedau kelių kertinių dalykų: daugiau žaismės su kalba, ironijos ir sarkazmo, paauglio kalbai artimesnio dialogo ir išbaigto veikėjų psichologinio portreto.

Pirmą kartą su N. Vaitkutės kūryba susidūriau anks�?iau nei pasirodė pirmosios vaikų fantasy trilogijos dalys. Tą kartą pasi�?iupau leidyklos „Eridanas“ išleistą almanachą „Geriausia Lietuvos fantastika 2003–2006“ (Kaunas, 2007 m.). Jame radau be galo šmaikštų ir žavų jos apsakymą „Atgauti nuožmumą“ ir tąkart pagalvojau, kad ten vyraujanti sveika ironijos gaidelė man kažkur girdėta – viename interviu autorė prisipažino, kad yra anglų fantastiko Terry Pratchett gerbėja:

„– Įsakau mus pulti, niekinga pabaisa!

Drakonas pakraipė galvą, tartum įsiklausydamas į tai, ką sako žmogus, paskui paklausė:

– Atleiskite, kaip pulti?

– Riaumoti, plasnoti sparnais, nagais draskyti grindinį… – pradėjo vardinti kunigaikštis.

– Atleiskite, bet grindinio draskyti negaliu, – atšovė drakonas.

– Kodėl? – nustebo kunigaikštis.

– Mano nagai lakuoti”.

Žavu, tiesa?! Puikus apsakymas, neapsiver�?ia liežuvis sakyti, debiutas, nes tai nuo mažumės rašan�?io ir su knyga draugaujan�?io žmogaus kūryba. Pedagogė ir vaikų draugė, kuri kaip niekad turėtų suprasti arba net atspėti jauno paauglio psichologinius aspektus, atsekti jo dvasinius poreikius, to iki galo neišgvildeno vaikų fantasy kūriniuose. Kelio ieškota – rastì skaitytojus sudominantys sopuliai: „Rudis pastatė žibintą ant grindų. Ištiesė letenėles, perbraukė pirštų galiukais �?iuopdamas gilius kamiene paliktus dryksnius, lyg bandydamas suprasti, ar medžiui labai skaudėjo, lyg mėgindamas dabar, prabėgus šimtme�?iams, pasidalyti tuo nežmonišku skausmu“ (p. 151). Bet veikėjų dialogai, nors ir nėra statiški, bet ir neįtikinantys, pavyzdžiui, Mazgio kreipimasis į Vejisą: „– Mergyt, – griežtai pagrasino nulūžinėjusiais nagais šuninas, – nemindžiok mano sielos gelmių, netrypk trapaus pasitikėjimo žiedo! Jūs tik darykit, kaip aš sakau...“ (p. 128). Kažkodėl neįsivaizduoju taip šmaikštaujan�?io jaunuolio.

Taip pat man trūko ryškesnių detalių veikėjų psichologiniame portrete. Rudis, yra viso naratyvo vedlys, bet be knygos gale pateikto aprašymo, jį iš viso būtų sunku savo galvoje įsivaizduoti, suprasti jo poelgių priežastis. Jis neturi nieko, iš ko jį būtų galima išskirti iš viso naratyvo konteksto ir sakyti, jog tai yra tikrasis knygos Herojus. Jis tiesiog man pasirodė per blankus. „Titnago plunksnoje“ vienas išraiškingiausių, arba pats išraiškingiausias, ir išbaig�?iausių – surūgėlis Nunis. Jis auga su visa istorija – iš nevidono tampa bent jau paken�?iamu ir vėliau net paaiškina, kodėl taip elgėsi. Visiems kitiems veikėjams pritrūko per jų kalbą atsiskleidžian�?io individualumo, išskirtinių charakterio savybių. Todėl, pirmasis veikėjas, apie kurį pagalvoju ir sie�?iau su „Titnago plunksna“ yra būtent Nunis, po to galbūt Mazgis. Ta�?iau, kaip jau sakiau, jam parinkta kalbėjimo maniera išsiskirianti, bet nelabai tinkanti jo amžiaus veikėjui.

Norė�?iau paminėti ir tai, kad žodžių žaismė, kuri kūrinio pradžioje labai puikiai pagyvina tekstą, vėliau kažkur pamažu išnyksta. Turėjau omeny tokius žodelius ir pasakymus kaip niektauza, išdulkėjo snūdas, bulvių daigai neraliuoti ir t.t. Kūrinio kalba praranda savo išskirtinumą, skaitydamas rašytojos tekstus nebegali jos išskirti iš viso vaikų literatūros konteksto ir pasakyti „Va, �?ia tai tikrai bus N. Vaitkutės rašyta“. Yra tik kūrinių pavadinimai, istorijos ir veikėjai – N. Vaitkutės „Vaivorykš�?ių arkos“, N. Vaitkutės „Titnago plunksna“.

Summa summarum – tai puiki ir padrąsinanti istorija. Rašytoja vaikui sukūrė saugų pasaulį, kuriame nėra nieko, kas jį per daug slėgtų: mirties vaizdinių, smurto, apgavys�?ių, paty�?ių ir pan. Ta�?iau tekstai, nors jie tinkami skaityti paaugliui, nėra artimi jo aplinkai, jo išgyvenimams. Ir nors ant knygos viršelio sutinkame nuorodą skirta visai šeimai, bet kas kitas, jei ne jaunasis skaitytojas, pats pirmas užklys į biblioteką ar knygyną ir pasi�?iups šią knygą?! Ši fantasy trilogija įkvepianti ir tikiuosi, kad N. Vaitkutė sukurs daug įdomių istorijų ir mes turėsime ryškų lietuvišką vaikų fantasy herojų, kuris išgelbės pasaulį.

Giedrė Narbutaitė

Recenzijų konkursas.