Apie kažkokį, paprastą gyvenimą

2015-02-02

 

 

 

Kažkas ne taip: apysaka / Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Eglė Lipeikaitė. – Kaišiadorys: Printėja, 2013. –103 p. – ISBN 978-609-445-172-0

Kai prieš porą metų Vilniaus knygų mugės tema buvo knygos paaugliams, kaip visada buvo daug svarstoma apie tai, kad vaikai skaito per mažai, dažniausiai priversti mokyklinių programų arba neskaito visiškai. O jei jau skaito, tai visai ne tai, ką norėtųsi, kad skaitytų. Renkasi mažos meninės vertės madingą, vienadiene knygą, vietoj klasikinio, rimtosios literatūros kūrinio. Ši tikrai gąsdinanti situacija ir amžina diskusija apie nykstan�?ius jaunimo skaitymo įpro�?ius, išrutuliojo mintį ir diskusijas apie tai, kad gal tikrai vertingų knygų, kurias galėtume drąsiai rekomenduoti vaikams skaityti, šiandien ne taip daug ir sukuriama. Kad mūsų autorių kūriniai, populiarumu ir patrauklumu negali lygintis su verstiniais romanais, o ypa�? jei pagal juos sukurti filmai.

Ta�?iau šių metų paauglių knygos rinkimų nominacijos sąrašas, leistų kalbėti tikrai džiugesniu  tonu. Pirmiausiai – knygų net penkios ir jos tikrai įvairios. Penki autoriai, penki skirtingi stiliai ir pasakojimo būdai. Geriausiomis fantasy romano tradicijomis savo originaliai sukurto pasaulio istoriją jau antrajame trilogijos  romane „Titnago plunksna“ pasakoja Neringa Vaitkutė. Virginija Šukytė, rinkinyje „Laimės formulė“, tradiciniais pasakojimais ir šiurpėmis, bando šiandieniniam paaugliui atverti nematerialaus, antgamtinio, protėvių pasaulio išmintį. Skaitytojų vaikų ypa�? mėgstamas rašytojas Vytautas Ra�?ickas, savo knygas leidžia jau žinodamas, kad jos bus populiarios ir skaitomos. Istorijas apie sovietme�?io paauglių gyvenimą paver�?iamos nuotykiais ir pateikiamos šiuolaikiniams vaikams suprantama kalba ir paskutinėje apysakoje „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“. Net pavadinimas nusako siužetą. Kazio Sajos knyga „Liepsnojanti“ – nedidelės apimties, žiaurus pasakojimas iš kraupios kasdienybės: vaikų savižudybės, emigracijos, nereikalingumo, vienatvės ir noro būti mylimam problema. Autorius knygos pristatyme teigė, norėjęs išvengti didaktikos, bet siekęs kalbėtis su paaugliais apie gyvenimą rimtai. Šių knygų kontekste Danutės Grigaliūnienės apysaka „Kažkas ne taip“ atrodo kaip paprastas pasakojimas apie berniuko ir mergaitės gyvenimą nedidelio miestelio bendruomenėje, mokykloje ir jų tarpusavio santykius, be didelių tragedijų, neįmantria kalba, niekuo ne ypatingais įvykiais, tik savaip kasdienišku buvimu.

Kasdieniškai neįmantri ir pati knyga. Su minimalia informacija apie autorę ir jos kitas knygas bei nuostaba kelian�?iu (ne) prieinamumu. Knyga yra bibliotekose, bet visuotinio vartojimo laikais sunkiai įsigyjama. Nedidelė, regioninė leidykla „Printėja“ (iš Kaišiadorių, kur gyvena ir autorė) išleido ją vos kelių šimtų egzempliorių tiražu ir platina internetu, todėl bent jau didžiuosiuose knygynuose jos pavartyti neteko, dėl ko tenka tik apgailestauti. Knygelė nedidelė, beveik sąsiuvinio formato, maloniu liesti viršeliu. Knygoje penkios, minimalistinės, šiek tiek naivokos ir senamadiškos, gerąja prasme, iliustracijos. Jų autorė ir knygos dailininkė Eglė Lipeikaitė.

Knygos siužetas taip pat nesudėtingas, įvykiai kasdieniški. Pasakojimas prasideda pirmąją mokslo metų dieną, kai Rufas, vienas pagrindinių personažų, ateina į mokyklą, į septintą klasę. Vienintelis pasikeitimas – naujoji fizinio lavinimo mokytoja Dalia, kuri pasirodo beesanti Rufo sesuo. Tai sukelia visų susidomėjimą, nekalbant apie visą vasarą, dėl šios moters vykusius barnius namuose, nes Dalia, nesantuokinė Rufo tėvo dukra. Kaip berniukas, tampantis paaugliu mato savo tėvų klaidas, ieškojimus ir ką pats apie tai galvoja bei jau�?ia. Tai ir yra Rufo siužetinę liniją vedantys elementai. Gabrielė, Rufo klasioko sesuo, šiais metais pradedanti lankyti mokyklą, rugsėjį taip pat pradeda tragišku atsitikimu – nelaimingai nugaišo jos šunelis Pupa. Mergaitės akimis tai tragedija. Nedidelė knygos apimtis lyg ir riboja platesnį Rufo ir Gabrielės tarpusavio santykių aiškinimąsi, bet skaitytojas numano, o ir anotacijoje minima, kad tai ne pirmasis pasakojimas apie šių vaikų draugystę ir gyvenimus. Ir nors pirmokės ir septintoko draugystė atrodo mažai tikėtina, vaikai ilgisi bendravimo vienas su kitu. Susiklos�?iusios aplinkybės ir nesusikalbėjimai nutraukia jų draugystę ir netgi perauga į vaikišką neapykantą, tolimesni veiksmai rutuliojasi lyg ir pamiršus priežastį, kodėl tai vyksta, jau�?iamas tik slogumas ilgesys ir to pasekmės. Gabrielei gresia šalinimas iš mokyklos, o Rufo namuose niekas nesupranta, draugystė su naujai atsiradusia seserimi lyg ir mamos išdavystė. Jį pykdo negalėjimas nieko pakeisti: „Rufas sustoja prie lango. Iš �?ia visas kiemas kaip ant delno: pavėsinė, šiltnamio galas, sodas, tvenkinys. Tik vaizdas nelabai koks. <…> Rufas girdi: mama vėl savo kambaryje, vėl telefonu kalba. Toks gyvenimas Rufą gena į neviltį. Jis atsisakė dalyvauti rajoninėje matematikos olimpiadoje. Tegul Dainius jėgas išbando. Matematikė įkalbinėti nebandė. Tik pasakė, kad nepakei�?iamų nėra“ (p. 51–52).  Gabrielė neturi į ką kreiptis, todėl kalbasi su mėnuliu. „Prižadinsiu mamą. Mama – tėtį. Abu atbėgs pasižiūrėti, kas atsitiko. Čiupinės mano kaktą. Lieps iškišti liežuvį. Lieps apsimauti vilnones kojines. Gera tau šaipytis, nes neturi kojų... Prisiminiau – jau�?iu, kad kažkas svarbaus artėja prie manęs. Net šilumą to kažko jau�?iu. Netiki?“ (p. 67). Šios apysakos stipriausias bruožas – vidiniai vaikų išgyvenimai. Mums leidžiama matyti pasaulį jų akimis. Nuoskaudos, bėdos ir sielvartai visai kitaip atrodo, kai esi vaikas. D. Grigaliūnienė, kaip ir savo ankstesnėse knygose, susitelkia į psichologiją („Labas, Žūže!“, 2002). Ji bando atverti vaiko pasaulį, nesvarbu ar skaitytojas vaikas, ar suaugęs. Akvilina Cicėnaitė – paauglių literatūros kūrėja, interviu „Literatūroje ir mene“ kalbėjo, kad neužtenka rašyti apie paauglius, reikia rašyti jiems. Rufo ir Gabrielės personažai – geri vaikai, kurie lyg ir neturi turėti problemų ir jų gyvenimas suaugusių akimis turėtų būti nerūpestingas. Gabrielė gauna pastabą, kad yra „labai jautri“, kai tuo tarpu ji, po truputį suvokia, kokie gali būti kiti žmonės:

„– Tėti, kodėl žmonės - išdavikai?

– Gal ne visi. Kas tave išdavė?

– Tiksliai dar nežinau. Bet kad bailiai – tikrai žinau.

– Gabryte, tu labai emocinga“ (p.11).

Apysakos kalba neįmantri, tekstas, kaip ir vaikų mintys, paprastas, edukaciniais tikslais paaiškinantis sudėtingesnius žodžius, tuo parodant, kad vaikai vis tik gyvena provincialioje vietovėje, kas tik daro juos dar žavesnius. Ta�?iau autorės noras kalbėti paaugliška kalba, kai kur tikrai nepavykęs. Neužtenka kalbant bandyti įterpti vaikų numanomai vartojamus, bet kokiais dvidešim�?ia metų pasenusius, trumpinius ar žargonus: „A, pamiršau, mūsų kliša – nauja fizrukė“ (p. 4). Kaip ir nenatūraliai skamba tokia paauglių emocijų raiška: „O vakar, kai peržengiau klasės slenkstį jau tikras septintokas, susijaudinau. Aš namuose durų staktoje įbrėžiau brūkšnelį. Septintą. Kvaila, bet tikrai jaudina...“ (p. 4). Taip galėtų kalbėti septintoko mama, bet ne jis pats. Ta�?iau autorė sugeba subtiliai minimaliu būdu įvardinti nuotaiką, laiką ir erdvę: „Keliai ištižo, pakelės apsitaškė purvu, sniego paklodės suplyšo, pernykš�?ių žolių kuokštai kyšo, juoduoja arimų vagų keteros, pievos skęsta, ledų lytys plaukioja, ant jų šlepsi antys“ (p. 80).

Apysakos siužetas tarsi ciklas, užsidaro Gabrielei suradus išmestą šuniuką, fizinio mokytojai nusprendus išvykti iš miestelio, o Rufui su tė�?iu – vykti paskui didelio miesto pasiilgusią mamą. Visi lyg ir išsprendžia problemas, Gabrielė, net mėnuliui liepia „keliauti savo keliu“, ta�?iau tai gali būti visai kitų vargų ir kasdienių rūpes�?ių pradžia. Nes iš to susideda gyvenimas. Viename savo pastebėjimų apie kultūrinio gyvenimo kaime ir mieste perskyrą Leonidas Donskis pastebėjo, jog esama įsitikinimo, kad tikrasis gyvenimas, tikroji kultūra vyksta kažkur kitur, toli, sostinėje, užsienyje, didmiestyje, kai tuo tarpu pilnavertį kultūrinį gyvenimą galima gyventi, kad ir pvz. Šilutėje. Perfrazuojant šį teiginį, galėtume sakyti, kad dažnai, mūsų įsitikinimu, romano vertas pasakojimas yra susijęs su dideliais sukrėtimais, atradimais, istoriniais įvykiais, nes kitoks gyvenimas nėra nei svarbus, nei vertas dėmesio. Paauglių mąstyme viskas klostosi panašiai. Svarbūs yra garsūs, ryškūs, turtingi, dideliuose miestuose gyvenantys žmonės ir jų istorijos. Kai tuo tarpu gyventi kasdienišką gyvenimą su savo pareigomis, darbais, mokslais, draugais iš gretimo kiemo yra lygiai taip pat sudėtinga ir lygiai taip pat svarbu. „Kažkas ne taip“ už�?iuopė tą smulkią kasdienybės giją, kuri yra net ir paaugliško gyvenimo dalis.

Vida Endriukaitytė

Recenzijų konkursas.