Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Vaikystės žavesys
2015-02-02
Spintos istorijos / Danguolė Kandrotienė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Kaunas: Terra publica, 2013. - 96 p. - ISBN 978-609-8090-11-6
Net neabejojau, kuriai iš vaikų knygų rašysiu recenziją. Žinojau, kad tai bus Danguolės Kandrotienės „Spintos istorijos”, kadangi vienas tre?ios klasės gimnazistas mokykloje, kurioje dirbu, labai išgyrė šią knygą. Smagu girdėti, kad vyresnio amžiaus mokiniai skaito knygas vaikams. Truputį pasidomėjusi sužinojau, kad knyga įdomi atrodo šiam mokiniui: Lietuvoje 2013 m. Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) knygą apdovanojo Prano Mašioto premija, o Tarptautinės jaunimo bibliotekos (IYL) „Spintos istorijos” pripažintos „Baltuoju varnu” ir įtrauktos į geriausių knygų vaikams išleistų 2014 metais sąrašą, o dabar ji nominuota „Metų knygos” rinkimuose ir labai tikiuosi, kad šį apdovanojimą laimės.
Ne veltui knygai suteikti šie svarbūs apdovanojimai ir dar vienam iš jų ji nuomininuota. Jie puikus įrodymas, kad „Spintos istorijos” viena geriausių lietuviškų knygų vaikams. Iš tiesų, šis trumputis pasakojimas parašytas smagiai ir jį lengva skaityti. O svarbiausia tai, kad autorė sugeba pagauti mažųjų pasaulį (juk jos adresatas ir yra vaikas!), šiuo būdu ji ir mums, suaugusiesiems, primena, ką reiškia būti vaiku.
„Spintos istorijose”susipažįstame su septynmete Emilija, labai smalsia ir apdovanota ypatinga vaizduote mergaite. Nors mama Emi ir draudžia lipti į palėpę, nenuorama visvien ten užsiropš?ia. Čia ji pamato senus, apleistus ir niekam nereikalingus daiktus, ir net su jais kalbasi. Motiniška palėpės spinta talpina niurgzlį skėtį, išaugtą tė?io lietpaltį, pleputį mamos albumą, kandžiąją skarelę nuo viršutinės lentynos, kišeniuotą ir visai ne dabitą dėdės Zigmo švarką, sudužusius tė?io akinius, meluojan?ią (visai ne šilkinę, o sintetinę) raudonąją mamos palaidinę, ir dar daug kitų... Pasirodo visi šie daiktai turi savo charakterius ir žino daug istorijų iš Emi šeimos gyvenimo (visi daiktai kadaise priklausė kažkuriam iš artimųjų). Kiekvienąkart, atsidūrusi palėpėje, ji išgirsta vis naują pasakojimą, todėl lietingomis vasaros arba „lietingos” nuotaikos dienomis mergaitė skuba pasiklausyti daiktų, mat jai be galo įdomu kodėl tėtė nemėgsta važinėti dvira?iu, kaip susipažino mama ir tėtis, ir kodėl visos mamos bendraklasės buvo įsimylėjusios dėdę Zigmą.
Knygą įdomu skaityti ir dėl to, kad autorė puikiai geba atskleisti vaiko pasaulį. Ji tai daro net ir mažiausiems name esantiems daik?iukams suteikdama žmogiškų savybių. Taip šiuos skaitytojas pamato vaiko akimis, juk lakios fantazijos mažiesiems būdingas gebėjimas daiktus sužmoginti. Čia ne išimtis ir Emilija, jai vinukas smalsus, langai susipykę, kilimas suprakaitavęs, o pasižmonėti iškeliauja virtuvės kvapai ir dūmai. Skaityti malonu, nes knyga leidžia bent trumpam sugrįžti į vaikystę.
„Spintos istorijos” nekart priver?ia ir šyptelti, o kartais net garsiai nusijuokti. Nuotaikingesni pasakojimai apie birželį vykstan?ias lenktynes Emi su broliais dėl braškių ir tai, kad Emi niekaip nesupranta, kodėl sve?iuose galima paimti tik vieną saldainį, jeigu siūlo tau visą lėkštę.
Žavi autorės kalbos paprastumas ir skaidrumas, gebėjimas atsipindėti vaiko min?ių pasaulį. Ji geba parinkti pa?ius tinkamiausius žodžius, kad sukurtų jaukių namų ar paslaptingos palėpės aplinką. Kvapai kuria jaukumą: levandos, tė?io skutimosi losjonas ir mamos rožių aliejus, o vaizdiniai ir garsai paslaptingumą: dūlantys spaliai, džiūstantys ?iobreliai ir ?ežan?ios grindys. Skaitydama pasijunti lyg gyvendama sename name su daug paslap?ių... gaila skirtis su miela ir simpatiška Emi ir jos pasauliu.
Skaitant džiugino ir spalvingos, knygos nuotaiką atspindin?ios iliustracijos.
Taigi drąsiai galiu sutikti su savo mokinio nuomone – knyga išties nepaprasta. Ir ją turėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos vaikas arba vaikystę norintis prisiminti suaugęs.
Gabija Karpauskaitė
