Skaitymo metai - Tegyvuoja Zuika, anas padūkėlis!

Tegyvuoja Zuika, anas padūkėlis!

2015-02-02
 
 



Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais: apysaka / Vytautas Ra?ickas; dailininkė Lina Bastienė. – Vilnius: V. Ra?ickas, 2014. – 158 p. – ISBN 978-609-408-505-5

Personažams Vytauto Ra?icko kūryboje suteiktas išskirtinis vaidmuo, palankiai juos vertina ir skaitytojai, ir kritikai. Ta?iau kai kurių veikėjų nuotykiai atrodo nesibaigiantys: Zuika ir Nippė veikia trijose, šlepetės istorija pasakojama net šešiose knygose...

Atsispyręs mėgstamų personažų nuotykių laukian?ių vaikų įtakai, rašytojas pristato kitokią knygą. Tiesa, naujausioje knygoje „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“, kitaip negu daug vaikų dėmesio sulaukusiame „Nebaigtame dienoraštyje“, nėra pretenzijos kurti kitokį kūrinį: atpažįstamas būdingas pasakojimo stilius, kompozicijos elementai, personažai ir šiuo atveju atkeliavę iš ankstesnio kūrinio – naujosios apysakos pagrindas yra apysakos suaugusiesiems „Kai mes mylėjom vienas kitą“ (1980) pirmoji dalis „Vieno pavasario istorija“. Įdomu, kad naujosios apysakos pirmtakė susijusi su rašytojo posūkiu į vaikų literatūrą: V. Rudokas, perskaitęs „Vieno pavasario istoriją“, man pasakė, kad galė?iau rašyti vaikams. Patikėjęs jo žodžiais, netrukus pradėjau rašyti apsakymus „Geniui“ ir po kelerių metų išleidau pirmąją knygą vaikams.[1]

Tame pa?iame pokalbyje, pasakodamas apie „Zuiką padūkėlį“, pirmąją triptiko dalį, autorius ją vadina „ilgai grojan?ia knyga“, sulaukusia didelio susidomėjimo ir skaitoma iki šiol. Pasak rašytojo, beveik prieš 30 metų ją skaitė visi – ir vaikai, ir paaugliai, ir studentai, ir pensininkai. Galbūt adresato ribas norima praplėsti ir naujosios apysakos atveju – „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ gausu pasaulėžiūros skirtumų, gyvenimo realijų, kurios geriausiai pažįstamos šiandieninio paauglio tėvams ir seneliams – veiksmas vyksta 1970-aisiais.

Šioje knygoje nepaklūstama vaikų norams – į pasakojimą įterpiamos skaitymą kiek apsunkinan?ios, įsibėgėjusį siužetą stabdan?ios, šiuolaikiniam paaugliui mažai ką sakan?ios praėjusių laikų realijos (rubliai, kapeikos, Gagarinas ir kosmoso užkariavimas, deficitas, tautų draugystės idėja, kova už taiką, kovo 8-osios šventė ir t. t.), įvairūs intarpai. Ra?ickui puikiai sekasi perteikti to laiko realijas, sukurti autentišką pasakojimą (veikėjų vardai, kai kurie jų posakiai, mintys padeda atskleisti vaizduojamo laikotarpio ypatybes), galima būtų patikėti, kad tikrai visko būta. Ir išties, pasak rašytojo, nors tai nėra biografinė apysaka, praeities medžiaga kūrinyje pasinaudota[2].

Tiesa, atrodytų, kaip šis autorius yra dievinamas vaikų, taip skaitytojai yra jo dievai – vaikų poreikiai visiškai nepamirštami: gyvas siužetas, meilės istorija, muštynės ir kiti patrauklūs epizodai lieka pasakojimo centre. Intriguojantis pavadinimas garantuoja, kad į biblioteką ar knygyną atėjęs jaunuolis apsidžiaugs radęs naują mėgstamo rašytojo knygą, kuri vien pažvelgus į viršelį patraukia aktualia meilės tematika, žaismingumu. Jei to nepakaks, atsivertus pirmąjį puslapį įspūdį padarys muštynių epizodas, kuriuo knyga pradedama. Tad tikriausiai vėliau skaitytojo nesutrikdys ir nepažįstamos realijos, net ir tais atvejais, kai jomis užsižaidžiama (juk galima praleisti kaip kokį įdomaus pasakojimo eigą netikėtai nutraukusį gamtos aprašymą).

Apysakoje, kaip dažniausiai vaizduojama tradicinėje lietuvių vaikų literatūroje, matome kaimo vaikų gyvenimą. Dažnas Ra?icko kūryboje nedidelės bendruomenės gyvenimo vaizdavimas nulemia ir šio kūrinio veikėjų kasdienybę: veikia vienas kitą pažįstantys, viską vieni apie kitus žinantys žmonės. Šiuolaikiniam miesto vaikui, V. Ra?icko kūrinių skaitytojui, pasak I. Baliulės, tai ir savotiška pažintis su gana egzotiška aplinka, o kartu ir labai artimais šalia gyvenan?ių žmonių tarpusavio santykiais. Šiandien mūsų daugiabu?ių namų realybėje tai jau irgi yra savotiška egzotika.[3]

Nors bendros pagrindinės veiksmo vietos nėra, mokykla, kaip svarbiausia paauglių bendravimo erdvė, reikšminga įvykių raidai. Tiesa, moksleiviška kasdienybė vaizduojama tiek, kiek tai reikalinga plėtojant siužetą. Pla?iau mokyklos gyvenimą atspindi vos keli šalutiniai epizodai, taigi žanro pobūdžiu mokyklos istorija šios apysakos pavadinti negalėtume. Esmine įvykių jungtimi tampa meilės tema, kuri plėtojama ir po pamokų.

V. Ra?ickas visuomet garsėjo kaip lakoniškų, bet įtaigių personažų kūrimo meistras. Greta pagrindinio veikėjo, kurio istorija pasakojama, – būrys bendraklasių, mokytojas Trumpickas, motina, kaimynė... Nors kitų veikėjų paveikslams dėmesio skiriama mažiau, dažnai užtenka ir lakoniško pristatymo, vos kelių savybių nusakymo – veikėjai ryškūs ir įtaigūs, pavyzdžiui, įsimintina, kaip mokytojas Trumpickas pavėžėjo pasislėpusį Tilindį ką tik nusipirktame motocikle, kaip skyrė peštukus, kaip pasakojo anekdotus ir kt. Kiekvieno personažo įtraukimas reikšmingai papildo ir atskleidžia bendruomenės paveikslą.

Svarbiausias veikėjas – Kazimieras Tilindis, kuris ir pasakoja apie savo išgyvenimus ir nuotykius. Tilindis – keturiolikmetis aštuntokas, be kūno kultūros mėgstantis ir literatūros pamokas. Ne kartą vardijo jam žinomus ir patinkan?ius rašytojus, jų kūrinius, be to, pats rašo eilėraš?ius, svajoja apie eilėraš?ių knygą. Galbūt dėl to jo pastabos kartais būna poetiškos, filosofiškos, gal net nebūdingos tokio amžiaus jaunuoliui (aš nieko nepažįstu, netgi savęs (p. 11), keliami ir egzistenciniai klausimai (p. 36). Ta?iau tai lieka papildoma informacija apie knygos herojų, pirmiausia jis – keturiolikmetis, pasak kurio, be eilėraš?ių galima gyventi, bet be dvira?io – ne. Būtent dvira?iu veždamas Aliutę jis ir supranta, kad yra ją įsimylėjęs. O kaip žavimasi motociklu „Java“ ir gal net pavydima, kai bendraklasė Aliutė Šavalinskaitė važinėjasi su Aloyzu Zariu...

 Pagrindinis herojus Kazys Tilindis jau seniai įsimylėjęs Aliutę. Zarį, Mackų, Skumbiną – visus norėtų pamokyti, kad šie nelįstų prie nusižiūrėtos bendraklasės. Nors kumštis šalutinė priemonė, bet kartais tik jis ir tepadeda, – mąsto Tilindis. Ir muštynių bus, smūgį gaus net mokytojas Trumpickas. Kovos poetizuojamos: viena situacija primena riterių romaną (riteriai, špagos, ložėje sėdin?iai mylimajai paprašius – priešui dovanojama gyvybė), kita – bokso ringą (bendraklasis kaip teisėjas skai?iuoja, kol nokautuotasis guli; Tilindis laukia kaip boksininkas atstatęs kumš?ius). Ta?iau visą muštynių smagumą gadina tas pats mokytojas Trumpickas, kuris taikydamas peštukus, priver?ia juos pasibu?iuoti. Tiesa, kitu atveju tas pats mokytojas leidžia vyriškai išsiaiškinti. Taigi tokios situacijos suteikia veiksmui dinamiškumo, neleidžia skaitytojui nuobodžiauti. Tik nepakankamai motyvuotas atrodo epizodas, kai Kazio Aliutė moko Tilindį muštis ir pati jam trenkia į žandikaulį (p. 128), nors kiek anks?iau būtent ji klykte klykė: berniukai, tik nesimuškit! (p. 19). Ko tik nepadarysi, kad skaitytojui būtų smagu?..

Veiksmą pirmyn veja ir Kazio noras įgyvendinti duotą pažadą – nupirkti mylimai Aliutei laikrodį, kuris kainuoja 30 rublių, nemenką sumą pinigų. Kad jį įgyvendintų, Tilindis sutinka valgyti sliekus! Ko tik nepadarysi dėl tos meilės... O kad pabūtų su Aliute, Kazys net neatsako išmoktos pamokos. Nevengiama ir skaitytojams įdomaus intymumo: vaizduojamas ir pirmas, ir kiti bu?iniai, kondensuotu pienu apliejamos ir laižomos mergaitės krūtys.

Stengiamasi sukurti autentišką pasakojimą, taigi anų laikų paauglys deklaruoja to laikotarpio nuostatas, iš jo sužinome apie vertybinę sisteminę, jo kalba – tų laikų štampai, ta?iau juntamas kritinis santykis, vertinimas, kai kas nuskamba ironiškai. Kai sakoma, kad mokykloje mokiniai mokosi tik gerai ir labai gerai, kad privalo taip mokytis (p. 39), kyla abejonių dėl veikėjo vientisumo. Kyla klausimas, ar tuometis paauglys gali perprasti vykdomą politiką, ar ne per daug garsiai girdėti autoriaus / suaugusiojo balsas?

Įtikinamiau anų laikų problematika atskleidžiama vaizduojant, kaip Tilindis neteisingai apkaltinamas ir patenka į koloniją. Beveik nekalbama apie suaugusiųjų reakciją, nukentėjusio paauglio situacija pla?iau nesvarstoma, įvykis pateikiamas kaip norma, su kuria susitaiko net pats herojus. Tiesa, galiausiai paaiškėja, kad Vaikų kambario viršininkė viską sutvarkė būtent taip, kad būtų įgyvendintas planas, kiek vaikų išvežti į koloniją. Kaltininkas, pasirodo, yra tas pats Macys, dėl kurio mūsų herojui teko valgyti sliekus. Tilindis skolingas nelieka ir pavaišina bendraklasį sumuštiniais su sliekais.

Pagrindinio veikėjo paveikslui kartais pritrūksta psichologinio pagrindimo, jis dažnai per daug išryškėja kaip priemonė kurti norimą pasakojimą. O taip norėjosi, kad gimtų dar vienas toks įtikinantis ir nepamirštamas personažas, koks yra tas padūkėlis Zuika!

Grakš?iai ir lengvai kuriamas dinamiškas, intriguojantis pasakojimas. Išdrįstama kalbėti jaunam žmogui apie jam mažai pažįstamus, nepopuliarius dalykus, ta?iau lieka nemažai situacijų, kai pataikaujama skaitytojui. Galbūt Ra?icko meniniam atsinaujinimui ir trukdo per didelė ištikimybė savo skaitytojui?

Viktorija Pukėnaitė


[1] http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/488-2008-nr-02-vasaris/3155-vaikams-rasytojas-kaip-dievas-rasytojas-vytautas-racickas-atsako-i-danieliaus-musinsko-klausimus.html

[2]http://www.utenoszinios.lt/news.php?readmore=2247

[3]http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1672266840

 

Recenzijų konkursas.

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika