Elžbieta Banytė. Amžino pasienio zona

2015-12-07

 

 

 

Iš dviejų renkuosi tre�?ią: mano mažoji odisėja / Dalia Staponkutė. – Vilnius: Apostrofa, 2014. – 217 p. – ISBN 978-9955-605-84-3

Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi tre�?ią: mano mažoji odisėja“ pripažinta kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Nors ir pernelyg neišreklamuota – nebuvo jokių agresyvių komercinių akcijų atrakcijų – bet skaitoma ir žinoma. Neretas bi�?iulis klausia: ar jau perskaitei? Lyg kalta vis nuleisdavau galvą: ne, dar ne... Rodos, turė�?iau griebte griebti lietuvės rašytojos, filosofės, vertėjos, dėstytojos knygą apie savo numylėtą salą ir nebepaleisti jos iki paskutinio puslapio. Juk knygoje minimas ir universitetas, kuriame pati studijavau, ir kalba, kurią moku ir myliu, ir keistoji, padalytoji Nikosija, Kipro sostinė, kurios Žalioji linija iki šiol ver�?ia mąstyti apie žmonių atsparumą trupant valstybėms ir politikoms. Pagaliau radau tą knygą, perskai�?iau, padėjau ir – lyg vis dar vaikštinėdama už senosios Nikosijos sienų – mąstau apie grožį ir bjaurumą, apie banalybę, savotiškai žiaurią kasdienybę – apie viską tuo pat metu.

Knyga iš esmės yra dvilypė, gal net kelialypė. Viena vertus, ji pabrėžtinai estetiška: nespalvotos nuotraukos nekontrastuoja su tamsiu viršeliu, maketavimas tvarkingas, korektūros klaidų nepastebėjau. Galiniame viršelyje knygą į tradiciją „įrašo“ filosofas Dalius Jonkus, rašytoja Giedra Radvilavi�?iūtė, vertėjas Laimantas Jonušys ir kiti garsūs, nusipelnę, sakytume – elitiniai Lietuvos kultūros veikėjai. Vadinasi, „Iš dviejų renkuosi tre�?ią“ ir stilistika, ir anotacijomis kreipia skaitytoją į aukštosios kultūros lauką. Juolab kad ir L. Jonušio pasisakyme ant galinio atvarto sakoma: „Kaip ir visoje geroje literatūroje, �?ia nieko kategoriškai neteigiama, bet leidžiama pajusti daugialypį išgyvenimų audinį.“ Ši trumpa citata nurodo pagrindinius aspektus, apie kuriuos gausiuose interviu kalba pati autorė, o kritikai ir kiti besidomintys juos neišvengiamai aptaria. Tai – knygos „gerumas“, jos literatūrinis solidumas; binarinių opozicijų tarp „juoda“ ir „balta“ tekste atsisakymas – juk net pavadinime pasakyta: „renkuosi tre�?ią“; daugiabriauniškumas, neapibrėžtumas, skirtingi pasakojimuose susipinantys stiliai ir balsai, kurie, mano nuomone, ir sudaro šios knygos branduolį.

Iki šiol vis rašiau „knygos“, sąmoningai vengdama nurodyti žanrą. „Delfi“ tinklalapyje buvo rašoma, kad tai – esė rinkinys (žr. „Paskelbta kūrybiškiausia 2014 metų knyga“, vasario 24 d.) ir visi, rodos, tuo patikėjo. Kadangi tęsiama pirmojo esė rinkinio „Lietumi prieš saulę“ tematika – gyvenimas Lietuvoje ir Kipre ar veikiau tarp Lietuvos ir Kipro – nesunku ir „Iš dviejų renkuosi tre�?ią“ inertiškai priskirti tam pa�?iam žanrui. Ta�?iau pati knyga žanrinės priklausomybės nenurodo: anotacijoje sakoma „tekstai“, „knyga“, nors pripažįstama, kad ankstesnė šios autorės knyga „Lietumi prieš saulę“ buvo esė rinkinys. Kyla min�?ių apie tai, kad esė žanras šiandien yra įstrigęs tarp publicistikos ir to, ką kasdienėje kalboje vadiname „grožine literatūra“. D. Staponkutės knygoje šis „tarpiškumas“ dar labiau komplikuojamas, nes tekstų intymumas, asmeniškumas, kone su tiksliomis įvykių datomis pateikiami pasakojimai leistų bent kai kuriuos iš jų priskirti memuarų ar autobiografijos žanrui. Kai kuriose dalyse, ypa�? kur kalbama apie šeimyninį gyvenimą, ši autorės „vieša išpažintis“ gerokai trikdė. Skaitant kartais susidarydavo įspūdis, kad kišuosi į nepažįstamo žmogaus priva�?ius (jei nesakysime – intymius) reikalus. Minimos konkre�?ios vietos, žmonės, kurių vardai nepakeisti, pavyzdžiui, Švedijoje gyvenantis graikų kilmės rašytojas Teodoras Kalifatidis, vyras Chrisantis, dukros Nefelė ir Elektra. Ko gero, ir kiti minimi asmenys – jaunystės draugė Patricija, dėstytojai, studentai iš Sankt Peterburgo – yra realūs, visiškai atpažįstami ir nė kiek „neužmaskuoti“, rodomi skaitytojui su tikraisiais jų vardais ir, matyt, neišgalvotomis aplinkybėmis.

Viena vertus, tokia tiesosaka, grindžiama publicistiniu kasdienybės „tikrumu“, kelia visiškos autentikos įspūdį. Kita vertus, tas pats T. Kalifatidis autorei yra užsiminęs: „Jis [rašymas – E. B.] turėtų būti meistriškas akių dūmimas“ (p. 164). Ta�?iau kaip tik tokio gražaus, estetiško, profesionalaus „melavimo“ knygoje labiausiai ir pasigedau. Juk literatūra nėra rašymas sau apie save ir apie savo draugus – tam tikslui galima susikurti kokį internetinį tinklaraštį, tai dabar populiaru. Kad ir koks įdomus būtų D. Staponkutės gyvenimas pats savaime, kad ir kaip žaviai ir stilingai ji reflektuotų gyvas savo patirtis, literatūroje norėtųsi kiek daugiau autorės nusišalinimo, žvilgsnio į gyvenimą iš šalies, objektyviau apmąstant ne tik Lietuvą ir Kiprą, bet ir save. Dabar atsiranda savotiškas narcisizmo efektas, kurio autorės nuotraukos ir knygos pradžioje, ir pabaigoje anaiptol nesumažina. Natūralu, kad suvokėja ir autorė šiuo konkre�?iu atveju yra tas pats asmuo, ir jos sąmonė apglobia visus aprašomus įvykius, lygiai kaip ir pradžios bei pabaigos nuotraukos apglobia knygos tekstus. Ta�?iau tas begalinis intymumas ir asmeniškumas skaitant pakyri: bent kiek sveikos autoironijos sustiprintų refleksijomis, pamąstymais kuriamą universalizavimo strategiją, kuri dabar dingsta asmeniškumų miglose. Atrodo, kad tai – kažin koks „terapinis rašymas“, kai žmogus rašymu tiesiog išsikrauna, išlieja į tekstą visus savo skaudulius, pernelyg nesistengdamas jų „suliteratūrinti“.

Nepaisant šio sąlygiško ir šiaip jau subjektyvaus priekaišto, reikia pripažinti, kad kitais požiūriais knyga sukonstruota labai gerai. Pagal ryškiausią, dominuojan�?ią temą ji suskirstyta į penkias dalis: „Judėjimas ratu“, „Draugų ir mylimųjų išlydėjimas“, „Vieta ta pati – kryptys naujos“, „Kalbų maršrutai ir stotys“, „Tre�?iosios šalies nuojauta“. Po kiekvienos dalies yra tarsi trumpas apibendrinimas, išskirtas žvaigždutėmis ir išryškintas kitokiu – pasviruoju – šriftu. Šios poetiškos interliudijos knygos dalis ne tik atskiria, bet ir sujungia, mat vienos dalies pabaigoje ima ryškėti kitoje dalyje dominuosian�?ios temos kontūrai. Įvykių chronologijos, žinoma, nesilaikoma, nes ši knyga ir nėra pasakojimas su aiškia intriga, siužetu: ateitis, praeitis, dabartis nuolat pinasi, paklusdamos suvokian�?iosios apmąstymams, samprotavimams. Pats samprotavimas, kaip dažnai būna esė, gimsta iš įvykio, prisiminimo, pamatyto vaizdo. Autobiografinis „gyvenimo pasakojimas“ lipdomas it bi�?ių korys: iš mažų langelių, ne visas iš karto, vis grįžtant prie to, kas anks�?iau lyg buvo nutylėta, atrandant kitų mąstymo ir matymo aspektų. Pasakojimas yra tampantis, atsirandantis ir vėl išnykstantis, punktyriškas. Visai kaip vartojama kalba: daugtaškiai ir brūkšniai skaido, trupina ilgus, intonaciškai banguojan�?ius sakinius, paryškindami kalbos ir minties elipses. Knygoje rodomas asmens buvimas emigracijoje, kai dvi kultūros (sava ir kita) dėl subjekto ir grumiasi, ir jo šalinasi, stumdamos jį į kažkokią priva�?ią tre�?iąją erdvę. Asmuo šiuose tekstuose yra permainingas, nepastovus, ver�?iamas keistis, nuolat keliaujantis, apskritai nerandantis vietos: „Mėgstame sakyti: „Nieko geriau už namus nėra“, ta�?iau esama ir kitos patirties, kuri byloja – nėra tokios vietos kaip namai. ˂...˃ Namai gali būti ir išgalvoti...“ (p. 97).

„Išgalvotų namų“, „aklo kapitono“ metaforos deklaruoja žmogaus bevietiškumą, pokolonijinę, emigrantišką sąmonę ir efemerišką tapatybę. Tai hibridinis sąmonės būvis hibridinėje kalboje: „˂...˃ dabar, rašydama lietuviškai, rašau truputį graikiškai ir nuolatos ver�?iu“ (p. 168). Kultūros vertimas – pozityvi teorinė sąvoka, kuri šiuolaikinių teorijų kontekste siejama su susikalbėjimu, Kito priėmimu, kultūrinės ir kalbinės hegemonijos atsisakymu. Ta�?iau D. Staponkutės knygoje ta „mažoji odisėja“, kai reikia „iš dviejų rinktis tre�?ią“, t. y. tarpinę būtį, anaiptol nėra nei linksmas, nei malonus pasirinkimas. Tai sunkus kelias, ver�?iantis knygos žmogų nuolat keliauti ne tik fiziškai, bet ir mintyse, tai vargo ir rūpes�?ių kelias, kai kiprietės dukros atmeta motinos gimtąją kalbą, kai jos vyras, grįžęs į savo Kiprą, virsta dar didesniu kiprie�?iu (p. 61), o būdamas Lietuvoje šil�?iau bendrauja su uošve nei su savo žmona. Galų gale, maža ir uždara sala Viduržemio jūros rytuose nesuteikia emigrantams ypatingų galimybių: „Visos tos autoriteto ir realybės stokojan�?ios šalys, tas istorinis Europos paveldas nelyginant seno grožio griozdynas mums, ieškojimų komediantams, nesiūlo nieko, nebent – vis didesnius atmosferos svyravimus...“ (p. 86).

Vis dėlto Lietuvos ilgimasi: ir kaip tėvynės, ir kaip prisiminimų erdvės, ir kaip artimų žmonių susibūrimo vietos, kurioje yra tėvai, babytė, draugai, bendramin�?iai. Kaip ir dera pagal pavadinimą – „odisėja“ – nuolatinė vidinės stokos būsena veikėją ragina keliauti ir į tėvynę, ir į Kiprą, ir į sve�?ias šalis. Šios knygos subjektas kaip tik toks ir yra – neramus keliautojas, nomadas ir kūnu, ir protu: „Keliauji pasitelkusi kūną, kurį parengia atkakli dvasia, sekdama paskui jį kaip ištikima palydovė ir neatsilikdama nei per žingsnį“ (p. 93). Matyt, vertimo veikla irgi ryškėja kaip tam tikra kalbos ir minties kelionė, „emigracija“.

„Iš dviejų renkuosi tre�?ią“ yra filosofiškai intymi (ar intymiai filosofiška) emigracijos patirties analizė. Nuolatinis tarpiškumas – žmogaus buvimas tarp Lietuvos ir Kipro, tarpininkaujanti vertimo veikla, plevenimas tarp praeities ir ateities, tarp filosofijos ir literatūros, tarp esė ir autobiografijos – reiškiasi visuose teksto lygmenyse. „Diogeno“, senovinio pasienio sergėtojo, vaidmuo patikimas nomadiškos emigracinės sąmonės subjektui, kuris atitrūkęs nuo tėvynės, ta�?iau jau�?ia jos stoką, nėra praradęs su ja nei kalbinio, nei dvasinio ryšio. Štai šis savotiškas „teoretiškumas“, egzistencinis filosofavimas ir išskiria D. Staponkutę iš kitų apie emigraciją rašan�?ių autorių būrio. Sunku nuneigti ir tai, kad autorė turi neabejotiną kalbos pojūtį, jau�?ia jos melodiją, ritmą. Jos kuriamas diskursas yra tarpinis, „diogeniškas“ turint omenyje ne tik žanrą, bet ir kalbėjimo būdą: eseistinė plotmė derinama su lyrizmu, įsijungia kitų veikėjų balsai, įvairios intonacijos, graikų, rusų, anglų, prancūzų kalbų nuotrupos.

Temų ir idėjų lygmenyje esama diskutuotinų dalykų. Aš, kaip dalį savo laiko gyvenusi Kipre, nesutinku su kai kuriais konkre�?iais samprotavimais apie kiprie�?ių mentalitetą, pavyzdžiui, kad jie neva nekreipia dėmesio į tai, ką apie juos galvoja užsienie�?iai (p. 50). Kiprie�?iams svetimųjų nuomonė „nerūpi“ tol, kol nepalieti jiems skaudžios temos. Galbūt �?ia kartų skirtumas, bet tie žmonės, su kuriais teko bendrauti man, yra pažeidžiamesni ir kompleksuotesni negu dauguma lietuvių. Kipras – atskira valstybė, padalyta maždaug per pusę: pusė salos – nepriklausomas Kipras, o pusė – Jungtinių Tautų Organizacijos nepripažįstama Šiaurės Kipro Turkų Respublika, įkurta po Turkijos pajėgų įsiveržimo į salą 1974 m.

Graikiškai kalbantys kiprie�?iai, gyvenantys „europietiškoje“ pietinėje dalyje, jau�?ia didžiulį norą būti graikais. Tikrosios Graikijos graikai, kiek yra tekę kalbėtis, į kiprie�?ius dažnai žiūri kaip į „kaimo jurgius“, stokojan�?ius išsilavinimo ir kultūros. Kai pažįstamo kioskininko paklausiau, ar Kipre yra kokių vietinių rašytojų, jis papurtė galvą ir pasakė, kad ne, tokių nėra, visi rašytojai – graikai. Kitaip tariant, kiprie�?iai, kaip ir lietuviai, turi stiprų „mažųjų“ kompleksą, bijo mąstyti sava galva ir remtis į savo autentišką kultūrinį paveldą, todėl mokosi iš „didžiųjų“. Šis pamąstymas, žinoma, nieko nesako apie D. Staponkutės rašymo kokybę, tiesiog parodo joje neišryškintą abiejose šalyse – ir Kipre, ir Lietuvoje – vykstantį mentaliteto pokytį, kurio aiškiau už�?iuopti galbūt ir neįmanoma: tam reikia laiko distancijos, kuri leistų į dalykus pažvelgti refleksyviai, apibendrinan�?iai. Kitaip tariant, Dalios Staponkutės knyga vertinga ne tik kaip gražus artefaktas, gaivus, nepriplėkęs „emigrantų literatūros“ dvelktelėjimas ar įdomios formos eseistikos pavyzdys, bet ir kaip diskusijų partnerė, raginanti įsigilinti į mažų šalių būvį globalizacijoje ir jį kritiškai permąstyti.

Recenzijų konkursas.