Elvina Baužaitė. Laikas savoms bitėms

2015-12-15

 

 

Apie vandenis, medžius ir vėjus: eilėraš�?iai / Donaldas Kajokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 150 p. – ISBN 978-9986-39-842-4
 
„Įstabu pajusti, kaip auga mano eilėraštis, aš tuo tarpu mažėju“, – švedų poeto modernisto Tomo Tranströmerio minimalistine ištartimi pradedama Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko (1953) septynioliktoji knyga Apie vandenis, medžius ir vėjus. „Ne iš (I) gyvenimo visa tai“, „Ne iš (II) gyvenimo visa tai“ – eilėraš�?ių rinkinio pirmųjų skyrių pavadinimai nusako, teigia gyvenimo (-ų) gausą. Ir tai visiška tiesa, supranti, įsitikini, žiūrėdamas į rašytojo apžvelgiamąją biografiją – santrauką, kurioje pažymėti didieji taškai, akcentai, reiškiantys ką tai nauja – linkmę, kryptį kitur, ta�?iau juk neretai tai, kas nepasakyta, nutylėta, tyloje – esmių esmė, tų poky�?ių ištaka, impulsas... Veikiausiai pastarieji nežodiniame lygmenyje, todėl recenzijoje nesiimama vardyti nei pla�?iai žinomų didžiųjų, nei iš tylos iškalbinti mažųjų, tyliųjų, telieka slaptis paslapty.

Viktorija Daujotytė[1] yra pastebėjusi: poetai – kalbos pakviestieji, pašauktieji. Jais kalbà pasikliauja, idant siela, jautusi pasidalijimo, pertekėjimo į ką nors, išsiliejimo būtinybę, sueitų su ja ir išeitų, prasiskverbtų anapus. Tokia poezijos ir poeto suprastis – taikli, galvojant, tiksliau, užmezgant ryšį su D. Kajoko eilėraš�?iais. Jais, jauti, kal͂ba ne tik poetas – žmogus – mąstąs gyvenimą, o kartais, regis, tiesiog paprastą kasdienybę, jos mažmožius, tekstuose poetine kalbà, jauti, kal͂ba siela – byli. Idant siela prabiltų kalbà, su pastarąja „privalai nugyventi / mažų mažiausiai šimtą // viešų ir poslap�?ių / gyvenimų // petis / petin // kraujotaka / kraujotakon, atjauton“ (p. 48–49) – nusivilsi, bet dorai (!), o veikiau „nustėrsi turįs / stradivarijų“ (ten pat). Pajutęs, supratęs: smuiką turįs burnoje, imi griežti galvojimą (-u) apie tai, kas šią gyvenimo akimirką yra viskas[2], o Donaldui Kajokui tas viskas – vandenys, medžiai ir vėjai (p. 14). Iš to, taip gimsta ir sielon krinta švęstas lašas poezijos. Esąs, probėgšmiais pasirodąs, akims išvysti besileidžiąs dailininkės Deimantės Rybakovienės ir knygos maketo autorės Dalios Kavaliūnaitės sukurtame subtilia gamtojauta alsuojan�?iame leidinyje.

Apie vandenis... – galimas raktas, apskritai veriantis D. Kajoko pasaulėvokos plotmes – pirmasis eilėraštis, simbolišku pavadinimu „Ganytojas“. Kas kita, jei ne ganytojas, yra rašytojas, jis vaikšto takais – mina juos, o mintis ir yra tai, kas išminta. Taip susieina gyvenimo ir rašymo patirtys – mini gyvenimą ir išrašai mintį. Kuo, jei ne raidėmis-ženklais rašai. Tai jau neabejotina, daugelio girdėta, žinoma, vis ataidi – baltos lankos, juodos avys, tad ganytojas-rašantysis turi savo nedidelę tėvynę, nedidelį namuką, į antpirštį telpan�?ią avytę, jis pats nedidukas, gano ir „taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis“ (p. 7). Tavo pasaulis – nevienareikšmis, jis – mano, jis ir tavo, kiekvieno skirtingas, tad jų – pasaulių – daug, ta�?iau kartu jis ir vienas – visų mūsų pasaulis. Gyvendami savajame, kartais užsimirštame, jog esama to vieno didžiojo, kuris yra Ganytojo valioje. Jis – ne knygose, net pa�?iose gudriausiose, vargiai �?ia jį beužtiksi, nes pasaulis – patyrimo reikalauja, o tada neįmanomas aukš�?iausios prabos virpesys (p. 47) ištinka. Ir vis dėlto pasaulis – tai tas, kur po-saule, o tų saulių kiek? D. Kajoko poezijoje „galybė mėnulių, nors kiekvienas žmogiukas mato tik savąjį“ (p. 67), – nustėrti belieka, kai žingsnis po žingsnio brendi begalinės būties bekraštybėn. Jon subtiliai, minkštai veda nušvitęs ar bent jau nušvitimo link einąs lyrinis aš.

Rašydamas poetas sutinka pats save – lyg kitą, kito akimis, kaip ištarė V. Daujotytė, baltas popieriaus lapas – sielos harmonizavimo laukas, į kurį lyg veidą „žiūri, matai, sakai. Kreipiesi į tylintį, esantį tyloje, bet girdintį. Prirašytas lapas – kalbantis veidas, besikei�?ian�?ių išraiškų, kelian�?ių ir gramzdinan�?ių.“[3] Ir tada paaiškėja: poetas – jis „ir niekas / kitas!..“ (p. 63) (Iš)gyventi gali tik rašydamas, antraip  besiilsint jam pristigtų jėgų (iš)gyventi. Gal gyvenimą jis ir prašvilpia – negyvena: tik gėrisi, grožisi pasaulio grožiu. Jis – poetas, jis rašo – nedirba, jo laikas – bitėms (p. 15–17). Kas gi tos bitės? – Mintys... Nektaras bi�?ių renkamas, nešamas, tau įliejamas, idant virstų medumi – poezijos lašu.

Tre�?iasis triptiko „Malonumėlis“ eilėraštis galimas matyti, interpretuoti graikų mito apie Narcizą akivaizdoje. Narcizas, išskirtinio grožio jaunuolis, pamatęs savo atvaizdą vandenyje, nesuprato, kad regi save, atspindį įsimylėjo taip, jog nebegalėjo atsitraukti ir pražuvo. „Vis grožies ir grožies / manimi sako // vienišas mėnuo / kurs upėj kada gi / gyvensi? // žinai jeigu dar / ir gyven�?iau // būtų visiškas / perviršis, malonumėlis // nepakel�?iau tiek / bris�?iau į upę toks“ (p. 17). Lyrinis aš grožisi ne savimi, o pasauliu, ta�?iau, idant matytum grožį, turi atsitraukti, atitolti, žvelgti iš pašalio. Žvilgsnio pradžia – žmoguje, tad tolstant nuo (iš) pasaulio, gręžiamasi, grįžtama į save. Norėdamas įžvelgti, turi būti tame žvelgime visas, tad – negyventi. Eilėraštis byloja, atslepia poeto būvį, jo kūrybinę esatį. „Poetai nėra geri gyventojai, bent jau dauguma“[4], – pastebėta V. Daujotytės. Jiems reikia tylos, idant išgirstų, jaustų gyvenimo kalbą, ir pajauta virstų kūryba, kurią „kontroliuoja grožis. Jei net ir nepasirodo.“[5] Grožio – nepasirodan�?io – ieškojimas, noras pamatyti, regėti žvelgiant į mėnulį vandeny, o jame ir save kartu – suartina Narcizo ir kinų poeto Li Bai (kitaip Li Po), kuris, išgėręs vyno, besiirstydamas valtele, norėjo pasiekti – pabu�?iuoti – mėnulį – jo vandeninį atspindį – ir nuskendo[6], istorijas. Jos susitinka žvelgime, atspindy, kaip simboliška, juk ir mėnulis nešvie�?ia – tik atspindi. O D. Kajoko eilėraštis taip pat patyrimų atspindys – jungiantis, vienijantis, pinantis reikšmių spindesį.

Gyvenimo atsisakęs, pasitraukęs iš (nuo) šurmulio, kuriame esti vienišystė, nes „triukšmas išskaido pasaulį, išdalina“[7], jungian�?ioje, glaudžian�?ioje tyloje žmogus tampa vientisas; o tada geba ir ima klausytis pasaulio, kalbėtis su savimi – kitokiu, kitu. Pokalby – iš savo vidinės kalbos, iš vidinio kalbumo gimsta poezija, kaip atsakas, atitarimas, tavo vidaus aidesys. Pasidarė šviesiau, pokalbis įvyko[8]. Išsipildymo akimirką skiri tam, pasirašiusiam kūriniu, atskirą, pridėtinį, (gal) perteklinį tekstą, „Epigrafą rašomai knygai“. Veikiausiai tai atsakymas pa�?iam sau, pasisakymas, ką parašei, o kartu ištartis skaitysian�?iajam, nurodant rinkinio, knygos poezijos esatį.

Kai knygų – ne viena, kai metų vis daugėja; eilėraštis auga, tujautiesi mąžtąs, kaip pasakyta T. Tranströmerio; poezija – ne apie tai, kas jaunystė (-je), tai – suskaityta, laimė, ir „ne apie kepėjus / ne apie siuvėjus“ (p. 14), eilėraš�?iai jau imasi, gimsta iš sunkiai �?iuopiamo, efemeriško, sklidaus kaip vanduo, kaip vėjas, esąs medžių šakose, metafizinio gamtos pasaulio, iš kur visa, į kur visa, kur visa... O tas visa – debesys viršum galvos – „ne iš gyvenimo“ (p. 44), – pastebi lyrinis aš viename eilėraštyje. Veikiausiai tas visa į gyvenimą. Atrodo, ištaria pats D. Kajokas – poetas – kitam poetui Sigitui (Gedai), išmokiusiam Aidą Mar�?ėną, kaip nereikia gyventi[9], ir jau esan�?iam virš gyvenimo.

Nors tiki raiša zylute, a�?iū Dievui, tiki ir pripažįsti: žodžiai-eilėraš�?iai visa – abejotina: „... a�?iū Dievui deja / negaliu“ (p. 31) – nerašyt kaip ir netikėt galbūt šie žodžiai slypi daugtaškio tyloje. Kaip norėtųsi, kad taip būtų išties. Juk toje tyloje, iš tylos ataidi ištartys, pratartys, kurios, atrodo, esti lūpose žmonių jau amžių amžius, bet kadaise žodžiai tie pasaulio nuostabos akimirką gimė ir išskridokalbos pašviestiesiems, susitinkantiems poezijos lauke – eilėraš�?io tekste: „... sninga ir sninga / ir sninga // už langų gotikinių / vitražų už plento // už nujuodusių kinrožių / stacijų kur bėga šešupė / kur nemunas teka ant lapių urvų ant / marcelijaus permušto šuns // ant miškų / ir miškinių kai sninga taip / kad jau per daug taip elegantiškai / veik neju�?iom“ (p. 116–117), – o išties: „�?ia / nežinia kur“ (ten pat) – susitinka ar (ir) sninga... 

Poete, filosofaująs, juokauk apie tą „nebylią patirtį – visų / visiems // neklystan�?ią nekintan�?ią / tą pa�?ią // sykiu vis kitą vis kitokią / netapa�?ią // net sau“ (p. 84). Nors viskas laikina, bet ištarta: tikra (p. 86). O kas, jei ne juokdarys, tiesą pasakys?! Ji galimà tik iš nežinios, drąsos nežinoti ir ieškoti jūros, perlo (p. 107) –  žinios. Poetas – ne Narcizas, rašąs iš (dėl) noro būti matomam, pasipuikuoti, sulaukti šlovės. Tiesiog jam vienišaujant, šnekantis su vakaru, eilėraštis, raišas, užguitas, nuleipęs, ateina „nėmaž / neprašytas“ (p. 46). Kodėl tas eilėraštis – raišas, užguitas, nuleipęs? Šiandien vargiai bereikia kam tuš�?ių kalbų su vėju – „šitai ir aš žinau! // – todėl ir nežinai“ (p. 63–64). Šiandien visi žino, nereikia nežinan�?iojo, kurio nežinioje ir yra žinia. Klausimas dabarties žmogui – žūti ar būti –  skaitys, išskaitys, dar yra kam?.. Nerašytų – žūtų, tad galvoja apie tą, galintį, gebantį: „– Kas man tas skaitytojas! / – Tai kam rašai? – Šliogeriui“ (p. 86). Rašyk, poete, rašyk lapkri�?io lietui stojus, kai „ne, sako man / vakaras, – kai: – taip, sakau / vakarui“ (p. 45) – ne, neklystat abu, ir gal dar yra, rasis, gims šliogerių... „sek sau“ (p. 120) – juk sakai, sekasikvailiams – nebūtinai. Jiems tik sėkmė kartais nusišypso, o literatūrinės pasakėlės sekasi išmin�?iams.

Donaldas Kajokas (iš)mano pasaulį, gyvenimą, kalbą, todėl tekstai gyvena – ne viena forma, ne viena prasme, jie kvie�?ia, prašo(si) stabtelti, sugrįžti, kad būtų perskaityti dar kartą. Nors aukštoji matematika ir labai paprasta, „baisiai elementari: / dukart du jai visad lygu / k(i)e(k)turi“ (p. 73), – poezijoje ji įgauna kitą kokybę ir virsta kalbine kiekybe – turiniu, uždengtu ne vieno dang�?io. Metas atidengti, kol lapkritis, kol vakaras, kol pasaulis dar gali būti neaiškus ir nepaaiškintas, kol dar turim laimę gyvent, nežinodami ką darom (p. 132), nes gyvenimas – „gi nekvailas / žino ką daryti“ (p. 140); idant „iš buvimo dyko“ (p. 75) ištiktų „tos lengvutės kelios / šypsenos raukšlelės“ (ten pat). Juk poezija, menas apskritai – daugiau nieko ir negali, ir nenori, ir nesiūlo, tik tą paprastą – neprastą, įstabiai nuostabų drakono žingsneliais, minkštais nedrąsiais, ateinantį, nežinia ką įeinantį (p. 145)... Laukti ir su(si)tikti prie vandens, medžio, vėjyje.  

______________

[1] Daujotytė V. Lašas poezijos. Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 25.

[2] Daujotytė V. Ten pat, p. 21.

[3] Daujotytė V. Ten pat, p. 66.

[4] Daujotytė V. Ten pat, p. 83.

[5] Daujotytė V. Ten pat, p. 83.

[6] VDU teatras. Uždaras vakaras. Persona Grata – Aidas Mar�?ėnas [interaktyvus], 2014 [žiūrėta 2015-11-11]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=KZXkkQsZdVM.

[7] Daujotytė V. Cituotas leidinys, p. 83.

[8] Daujotytė V. Ten pat, p. 67.

[9] VDU teatras. Ten pat.

 

Recenzijų konkursas.