Elvina Baužaitė. Kartą gyvenimo Viename alsuoja poezija...

2015-12-15

 

 

Viename: eilėraš�?iai / Aidas Mar�?ėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 142 p. – ISBN 978-9986-39-851-6
 
 
Poetas, eseistas, kritikas Aidas Mar�?ėnas (g. 1960) tarsi poetinės kalbos aidesys, pasigirstąs kas metai, kas dveji. Rodytųs, lyrikos laukas nepilnas – tuš�?ias (be) jo...

Neatsitiktina, juk kūrėjo 2013 m. išleistas eilėraš�?ių rinkinys paties pavadintas Tuš�?ia jo. Naujausia knyga – netuš�?ia, jau visa Viename (2015) – taip byloja baltų raidžių užrašas sodriai vyšniniame leidinio viršelyje. Tiesa, jis tik įžodinanti vertikalė dešiniajame knygos sta�?iakampio viršaus krašte, pagrindinė iškalbos teisė ir galia sutelkta greta besileidžian�?ioje brūkšninio BAR (EAN) kodo linijų vertikalėje.

Dailininkės Deimantės Rybakovienės sukurtą daugiaprasmį raudoną ženklą galima matyti ir aiškintis audimo ar garso dažnio juostos simboliu, aliuzija, kuria nuosekliai varijuojama visą knygą. Vienintelis virptelėjimas brūkšniniame kode – gyvybės ženklas – vaizdžiai aidinti leidinio puslapiuose šūksnio Viename kartotė. Viename – ne vienas – vaizdo kalbà ir žodinėm ištartim teigia skyrių pavadinimai. Todėl viena knyga skaitoma kaip vienintelė, kur poezijos ištarmės – aidas (-o) Viename.

Mar�?ėno plati profesinė patirtis jaunystėje – verta ir vertinga. Tai – galimybių ir būdų atrasti, pažinti, suvokti gyvenimą daugis. Ta�?iau nuo pat pradžių matyti – ryškiausiai kūrėjo raiškoje besižyminti meniškoji linija – mokymasis J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, apšvietėjo darbas Vilniaus akademiniame operos teatre (dabartiniame Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre), apžvalgininko, kritiko veikla „Metų“, „Literatūros ir meno“, „Šiaurės Atėnų“ leidiniuose.

Žvelgiant kūrybos sritin, 1985 m. žurnale „Pergalė“ (dabar – „Metai“) poetinis debiutas; po trejų metų – pirmoji eilėraš�?ių knyga „Šulinys“ (1988), 1989 m. pelniusi Zigmo Gėlės-Gaidamavi�?iaus premiją, skiriamą už geriausią metų poezijos debiutą. Aštuoniolikos knygų autorius ir bendraautorius, dar vienos jų sudarytojas eilėraš�?iais mąsto buvimo ypatybes ir galimybes, prasmę ir beprasmybę; žaismas tarp prasmių – kartais lyriškai, kartais proziškai, kartais rim�?iau, o kartais juokaujant – aidi Mar�?ėno poezijoje. Ypatingai justi atidą formai, rimui ir ritmui, siekiama darnos, reikalingos, netgi būtinos meditacijai.

O poetinis Mar�?ėno žodis, rašomas iš gyvenimo, gyvenimu, gyvenimui – tikriausia meditacija, sakralios kalbos malda. Tai  įvertinta 2005 m. Nacionaline kultūros ir meno premija, skirta „už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose“. Labiausiai išsiskirian�?ia knyga įvardijamas rinkinys Ištrupėjusios erdvės (2012), kurį sudaro tankos. Skirtinga, bet drauge būdinga – rytietiška forma, reikalaujanti kalbinės išminties ir gebėjimo ją (su)valdyti, – poeto dėmesį kalbai patvirtinantis ženklas.

Mar�?ėnas rašo gana nuosekliu intervalu, knygos pasirodo be žymesnių kūrybinių sustojimų, ilgesnių pertraukų. O rinkinių pasirodymams tarsi ritmiškai (at)aidi apdovanojimai, kurių pelnyta daugybė. „Pasauliai“ (2004) – kūrybiškiausių 2005 m. knygų dvyliktuke; „Eilinė“ (2005) – kūrybiškiausių 2006 m. knygų dvyliktuke; „Šokiai“ (2008) pelnė Jotvingių premiją ir įtraukti į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką; Ištrupėjusios erdvės nominuotos 2012 m. Metų poezijos knygos rinkimuose; „Tuš�?ia jo“ – kūrybiškiausių 2013 m. knygų dvyliktuke, taip pat eilėraš�?ių rinkiniui 2014 m. skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. O šiemet „Viename“ – jau geriausių 2015 m. poezijos knygų penketuke.

Kas gi tame „Viename“? Rinkinio anotacijoje vardijama – atpažįstama poetika, nauji motyvai; senos tiesos ir naujas jų iš(si)aiškinimas. Išsiaiškinimas – atradimas, teikiąs džiaugsmą, nes Dievas ir žmogus (poetas) – nedichotomijos, jie viename – akiratyje, laike, atmintyje, tekste... Bet visa, ypa�? žmogiškoji būtis, amžinybės akivaizdoje yra šlamštas, kurį laikas, brangusis besotis, nepaliauja šlamšt. Toks matymas ir mąstymas eilėraštyje „Šlamštas“ pasitinkan�?iame skaitytoją knygos viršelio atvarte. Kūrinio tekstas, parašytas baltos spalvos raidėmis, pavadinimas – raudonai. Spalva – tamsiai vyšninė viršelyje, priešlapyje virsta ryškiai raudona, tokia kaip „Šlamšto“ pavadinimas. Galbūt spalvinė variacija turi daugiau prasminių kodų; recenzentės nuomone, priešlapio ir kūrinio pavadinimo spalvų sąšauka vaizdžiai ženklina, iliustruoja, kas esti knygoje – būties ir buvimo refleksija, naujai iš seno tarsi prisiminus pilnas kišenes kaštonų – niekam nereikalingų pasaulių, kai iš dabarties regi vaikystę seną – pasaulį vieną, kartą gyventą žmogaus – tavo? (p. 93) Visa susieina, susilieja – viena amžinai...

Priešlapyje autorius ištaria: Šlamštas ir kiti eilėraštukai, – tad, anot Mar�?ėno, leidinys ir viskas, – tik šlamštas, ir dar šis tas – tekstais, tekstu apie jį. Įžvalgos, požiūrio mintį tęsia „Bevardžio“ lyrinis aš, tįsąs žiedų interjeruose, kuriuose viskas tiktai atrodo, tiktai regisi, it koloristiškajam Matisui kuriant, ar tau žvelgiant į jo ryškiaspalvį paveikslą – tikra – kas? Dievo pirštas rodo, ką reikia (!) matyti, bet visa ko praeinamumas akivaizdžiai pasimato mirties akivaizdoje, tada žmogus susimąstai: „koks gyvenimo svoris?kiek užgyventa karatų / ant piršto?“ (p. 11) Ma͂tai, vertės buities ir būties požiūriais – matuoti neišmatuojami, kaip spalvos fluidai – �?ia ryškiau, �?ia blyškiau, jau �?iuopi, bet ima ir... Visada prasmė greta beprasmybės, tad atsakymas – neatsakomas, jis – bevardis.

Poeto esaties, poetiškosios būties mąstyme atsiremiama ir laikomasi paralelės tarp jo – rašan�?iojo, kurian�?iojo žodžiais, kalbà, ir Dievo – visa ko kūrėjo: „Įstabiuose mūsų pasauliuose / maitinimosi grandinės viršūnėj – / poetai – // išmatos Dievo // išvietėj – apgailėtiname / jūsų pasaulyje.“ (p. 17) Įžvalgiai iškalbingas eilėraš�?io pavadinimas „Reliatyvu“. Kūrinys – konkreti kalbos (ap)raiška – akivaizdžiai parodo tiesioginę perskaitymo priklausomybę nuo teksto materijos, lemian�?ios prasmės, išskaitymo kintamybę. Provokatyviai lyrinis aš poetus, kartu ir pats save, įvardija išmatomis. Rodytųsi, tai žema, žemiausia, ta�?iau poezija niekada nekalba prasmės paviršiumi, ji reikli, reikalaujanti, žvelgti giliau, dengti ir atidengti. Išmata – ‚kas išmesta‘, o eilėraštyje išmesta Dievo, tad poetai – tie, kurie iš Dievo. Jūsų pasaulyje rodo atskirtį, poetai �?ia svetimi, jie iš įstabių mūsų pasaulių. Įvardžiai mūsų ir jūsų – kūrinio reikšminiai akcentai, kuriais atskiriama viršus, apa�?ia, sutampanti su išviete. Pasitelkus maitinimosi grandinės įvaizdį, pasaulis, visa, kas esti – Dievo, Dievui, per Dievą. Poetai – iš Dievo, jie viršūnėje, tad, suprask, jų mažiausia. Apa�?ioje – apgailėtinas pasaulis, kuriame kiti – ne mes. Ta�?iau, kas tie mes? Kas jūs? Visa lemia, kas ir iš kurios pozicijos žvelgia, kas kalba. Mūsų pasaulių – daug, tad kiekvienas turime savąjį; jūs – visi likusieji – esate viename ir apgailėtiname, bet kito akyse tu esi opozicijoje, tame apgailėtiname...

Požiūrio kintamumas, lemiantis žmogaus jausenos būtyje takumą, ir kūrinyje, sakan�?iame: „Nebedvejok“. Gyvenimas – trumpas, išgirdus kvietimą, reikia atsiliepti, o tada, galbūt gelbėjantis tikėjimu, nematyti to, ką matai, nežinoti to, ką žinai, ir poetui kurti eiles, suprantamas, tvirtas, „tarytum uola, ant kurios / laikas ir vėl pastatys Nežinojimo bažnytėlę.“ (p. 16) Visada šalia – supratimas, žinojimas ir nežinia. Kas �?ia ir dabar aišku, ten ir tada pasislepia, dingsta, ir triumfuoja Nežinojimas – didis... idant eitum ieškoti žinojimo – naujo. Ir taip kas rytą, brėkštant: „Esu ir esi. Nesi ir nesu.“ (p. 20) Garsiosios Williamo Shakespeare’o frazės būti ar nebūti stilizacija, kurioje prasmės krūvis sutelktas gyvenimo ir kalbos susitikimuose – paralelėse ir takoskyrose, nes, – galios svertai rodo, – kalbà veikia, valdo tik tekstinę esatį, o gyvenime likimas sprendžia – esi ar nesi. Bet visgi poetui kalbà ir likimas, tekstas ir gyvenimas susiję tampriai, tai tiesiog neperskiriama – viena, kaip Mar�?ėnas kartą ištarė: „Poezija rašoma poetų gyvenimas, jų likimais.“ Eilėraš�?iai – jausmų išdavikai, jie išvagia net tai, kas sukaupta ir saugoma (-tina) dievų taupyklėje, kas, rodos, jau nebeatlaikys kritikos, nes, sveikam protui triumfuojant, regisi niekinga, visiškas niekas. Ta�?iau likimas dosnus gyvenimo, ir jausmai vis išvagiami. Poetui telieka atsiprašyti – jis negali liautis, rašo net pasižadėjęs nerašyti, bet iš laiko perspektyvos jam visa – „buvus nebuvus.“ (p. 23)

Dar viena savęs aiškinimosi variacija – dilema tarp būti ir atrodyti – artima, bet ne tas pat. Nežinai, rodos, esi ne (toks ir) blogas, koks atrodai. Pirmasis žodis kalba apie vidų, antrasis – išorę, ta�?iau galima ir pa�?iam atsitolinti, pažvelgti tarsi iš šalies, objektyviau. Kiek įmanoma, nors vargiai... Visada esi tu pats, ne kas kitas, nežinąs, nemokąs, o iš to nežinojimo, nemokėjimo ir gimsta „kvaili, kiekvienu lietuvišku žodžiu / besidžiaugiantys, virpantys, / klausinėjantys // žmones visokius, / visokį jų Dievą mylintys // gal eilėraštukai.“ (p. 24) Eilėraš�?io fragmentas – poetiškas Mar�?ėno minties, jog poetai nežino, kad žino viską, ir teiginio: poezijos prigimtis – religinė, lyrinis įprasminimas. Kalbos pašvęstasis, turintis visišką raiškos laisvę, poezijai jį susiradus (p. 28), paisydamas vidinės reikmės, vaduojasi iš gaubian�?ios nežinios, eina žinios link, švieson – į visus, su visais, visiems... Sakrali kalba – poezija, išpažįstama, skaidrėjanti ir skaidrinanti siela, vieno ir kiekvieno.

Poetiško žodžio lauke kūrėjai susitinka, nes jie (beveik) nemiršta – mintys, pajautos, vaizdiniai ir įvaizdžiai pinasi, liejasi, aidi ataidi iš teksto į tekstą. Sąmonė – skaitymų, tekstų, visa ko patir�?ių taupyklėje ilsisi, likę amžiams gyvena tie, kurie jau anapus. „Manęs dar nebuvo – / Alyvos žydėjo.“ – taip prieš pusę amžiaus prabilo Salomėja Nėris, o dabar štai Mar�?ėnas sako, pamėgins papasakoti apie žydin�?ias alyvas, tikras, neišgalvotas, o kartu „Apie didelę laimę gyventi, / suvokiant, kad gyveni. / Apie žydėjimą, kai manęs / dar nebuvo, ir žydėjimą, / kai manęs jau nebus.“ (p. 25) Juk visa amžina, tarsi kartojasi, tad nesibaigia – tęsiasi, tik tu, žmogus, gyveni dabar ir �?ia, tau visa viena ir vienintelį kartą, atrodo, yra, o bus ir vėliau, bet ne tau (jau), be tavęs, kitam, kituose išsipildys gyvenimas – vyšnios žydėjimas.

Prisimintina Mar�?ėno įžvalga, jog poeto gyvenimas – didelis visados rašytas, bet taip ir neparašytas eilėraštis. Tai išryškėja, išsiskleidžia mirties akimirką, kai prasminis kūrybos simbolis lemtingai ženklina išėjimą „Li Bo pabu�?iuoja mėnulį, /jau parsinešė žuvį Sigitas.“ (p. 115) Kinų poetas Li Bo (kitaip – Li Po) besiirstydamas valtimi norėjo pabu�?iuoti mėnulį ir nuskendo upėje; Sigitas Geda, anot Mar�?ėno, Senojo Testamento žmogus, savotiškas  judėjų tikėjimo pranašas, parašęs eiles, kuriose priartėta krikš�?ionybės, mirė parsinešęs žuvį – Kristaus simbolį. Telieka stebėtis ir kartoti: „Būtų gera žinoti, kur gyvenu.“ (ten pat) Ta�?iau išsiveržti žinion – nepaprasta, gal net neduota... Jokio nusivylimo, lyrinis aš sutinka: „Viskam savas laikas, / viskam sava priežastis.“ (ten pat)

Sutinkama ir norima žiūrėti, aiškintis, kas jau išsakyta, palikta tau kaip tiesa – amžina. Tai didžiausių kūriniai. „Mano sujauktoje smegeninėje“ ištariama: „Sigitas, didžiausias / lietuvių poetas, – /visur įsisėjęs raštijoj, / sąmonėj, eilėraštijoj, vėžys //raudonas poezijos / krabas – /vis atrėpliojantis pasiteirauti, // kas dar pasauliuose pasakyta – / kaip senovėj dingodavos – // amžiams.“ (p. 41) Vėžio įvaizdžiu, vartojamu ligos pavadinimo prasme, bylojama: didžių (didžiausių) poetų kūryba tarsi laikui nepavaldus užkratas: visa kam kintant, ištartys, poezijos žodžiai, atveriantys pasaulį, būtį, kur žmogui skirta pabūti, lieka, jie ataidi iš praeities, ataidi, liudija praeitį – senovę, kai ištartas žodis (ap)reiškė pasaulį, jį tarsi (su)kūrė, buvusį, bet dar nesuvoktą, tad nepavadintą. Krabas prasmina kaitą, jis išsineria, ieško ir įgyja naują, kitą pavidalą, bet vidumi (-je) lieka tas pat.

Poeziją pradedantį vilioja, masina amžiai, amžinosios erdvės, bet paprastai, dažniausiai jos su dabartimi nesutampa. „Jaunesniam“ lyrinis aš–redaktorius ištaria: „Jei nori, kad tavo eilės patiktų, – / fantazuok, rašyk nesąmones, /apsimesk, kad esi vienas jų – / savas vaikinas, gebantis papokštauti / suprantama jiems kalba, (p. 45) – tai buitiškoji plotmė, kūryba – horizontalėje. O būtiškoji – kylanti vertikale iš buities, iš pradų į ten, aukštyn, kai poezija įsikuria, kai ji įkuria tave, – deja, niekam nepatinka. Pasirinkti – tau (!): rašyti šiandienai ar be laiko. Lyrinis aš, žvelgdamas amžių perspektyva, nedrąsiai, atsargiai, gal net nedorai siūlo vis tik įsikurti poezijai t(s)avyje; susitaikyti, kad gerbs mirusieji, o gyvieji tik kada nors (gal); dargi ne tave, koks buvai, sėmusį šaukštu iš upės, bet tokį, koks niekada nebuvai – susikurtąjį (p. 50).

Eilėraš�?iai veriasi tarsi vientisa išpažintis, kaip poezijos esatis, jos esmė įsikūnija, įgyvena žmogų, ir jis tampa poetu: „Teatrui skirtas buvau, jam paaukotas praryti. / Bet poezija �?iupo mane ir nusinešė.Į ten, kur jokių dekoracijų, / jokios vaidybos, jokio sąlygiškumo. Niekur. // Gal be manęs ji ir būtų nulėkus toliau, gal ir aš, / nežinau, bet po trisdešimties pajutau, kad be jos / nebemokė�?iau alsuoti.“ (p. 46) Niekur – poeto pasaulis, kur visa (su)kuria kvėpavimas. Poetiškai įkvėpti–iškvėpti – pajusti–išjausti, ir iš nieko randasi viskas. „Nediduku konfliktu“ pasakoma: poezija ateina ten, kur tuštuma, į niekur, ji esatis, dovanojanti save, idant tyla suskambėtų, kalbos pašvęstajam, kūrėjui tartus žodį, jį iškvėpus savimi, drauge ir save, nieko taip ir nežinant, nesužinojus, nes viskas „iš tikrųjų – eilėraštukuose / būsimuose.“ (p. 66)

Nežinios žinia – teatro poezija, poezija teatre – visa Viename. Kuriame poetiškas žodis teatrališkai skamba, kuriame banalybę „kaštonų žvakės“ (p. 55) sukūrė ir (ar) Dievas, ir (ar) poetas – kas? kuris pirma? abu drauge? – nežinia... Taip, jie – du, ir – Viename... – sako eilėraš�?io „Mirsiu“ aš (ten pat), mirti žadėjęs, neištesėjęs, kukliai besijuokiąs iš kuklaus gyvenimo, kuklumo gyventi – savo–žmogaus ir gyvenimo kuklumo.... Išmintis, įžvalga leidžia net ir pripažįstant, jog: „Neverta šnekėti apie poeziją. / Šitas žodis nesuprastas / arba suprastas neteisingai. – tyliai šypsotis ir siūlyti, kviesti: –pamėginkim dar kartą. / Dar kartą, Viešpatie, ir yra jos – / kaip ir mūsų gyvybių – esmė. // Povo uodegoje, / lakštingalos trelėje / etc.“ (p. 69)  Visa – paprastume, gyvenimo kasdienoje – aplink mus, mumyse, tereikia stebėti ir pastebėti, leistis į sąmonės ir pasąmonės pasienį, �?ia – tarpinėje zonoje, poetui, susitikus vaizduotę, fantaziją, atmintį, įduodamos eilėraštukų knygos. „sakė – šita jau tikrai paskutinė, prisakė – mėginkit! // Tegul pagaliau ją kas nors atsibudęs parašo.“ (p. 71) Kūryba – buvimas ne �?ia ir ne dabar, sapniška būsena, o parašyti kaskart, kas įduota – privalu, sykį – paskutinį nepaskutinį – nežinia, nesvarbu, tik rašyti. Tai jau ne poezija, kurios norima, siekiama jaunystėje, tai – poeto noras būti žmogumi, žmogaus ieškojimas, idant atrastum save: „Virš poezijos, virš gyvenimo // knygos, vėl atverstos.“ (p. 99) – o kur žmogaus esmė, žmogiškoji esatis – žino kas?..

Mar�?ėno rinkinyje susitinka ne tik poetai, skirtingi tekstai, prieštaringi požiūriai, bet ir religijos, jų įvaizdžiai, vaizdiniai, simboliai, Dievai. Kaip kitaip, juk visa (su)telpa, yra Viename... Ištrupėjusiose erdvėse kalbėjęs tankomis, šioje knygoje poetas prabyla sutromis, viena jų apie Adomo obuolį, kurio ragavimas – eilėraštuko – dar iš tikrųjų nesan�?io ir kartu jau esan�?io, nes viskas yra, tavyje – virpėjimas: „sukramtai, nuryji, / sukuri eilėraštuką.“ (p. 61) Taip poetas įžengia Dievo viešpatystėn – kūryba – „dieviškos patirtys“ (ten pat), bet, deja, jų rezultatai – niekiniai. Ironiška ar išmintingai įžvalgu – regėti save niekingai menką, mažą, bet juk iš nieko randasi visa. Tik panorėti, atsiduoti likimui ir – poetui – imtis žodžių, juk jie reiškia – kas ištarta, tas esti: „Iškvėpimui, kaip mokai, įkvėpimą aukoju. / Tavo meile nebedvejoju // nei mintimi, nei jausmu, beprasmybės dirvonuos prasmės / gyvą grūdą tręšdamas // reiškian�?iais žodžiais. Šiuos sudėliodamas, kaip išmokei, / gražiai ir tvarkingai.“ (p. 63) Visa, kas nutinka, vyksta, kas aplanko, ką išgirsti, nes paliepta evangelisto Mato: „Kas turi ausis, tesiklauso.“ (p. 65) – įkvėpimo apraiškos, pavidalai. Kaip tu, žmogus, iškvėpsi, ar ryšies, drįsi visas atsiduoti, susitelkti, idant gimtų kažkas naujo, ar pajėgsi, jei reikės, ir gyvenimą paaukoti (?) – tavo valia. Ta�?iau gyvybės grūdas sudygsta ir veša tik tręšiamas.

Rinkinio eilės – paprasto nepaprastumo, kai pasaulio, visaties pajauta telpa trubadūro ryto dainoje – albas Mar�?ėnas skiria gyvenimui, laikui, kalbai ir meilei, draugystei... Dedikuotoje  kvailybei sako: „Daug mokytojų turiu, bet tavo pamokos – / įdomiausios. Esi man vienatinė išmintis, / mano kvailybe. Kitos neturiu ir nenoriu, // priimu tokią, kokia esi. Neprieštarauju. / Nes tik cikuta, tik nuodai išlaisvintų / nuo tavęs – Sokratas tą puikiai suprato.“ (p. 86) (At)aidi išmintis prasme skambi – kvailybė – gyvenimo palydovė, kiekvienam kitokia, kiekvieno sava – nekviesta, bet ir nepaliekama, nepaleidžianti – ištikima, mokanti suprasti, pripažinti: žmogus – menkas ir mirtingas – esi amžiams pasmerktas mokytis – o ko gi? gyvenimo? prasmės didžios beprasmybėje niekingoj?.. Niekam tai nereikalinga, kuri sau ir dėl savęs kaip žiogas, „kurio šiąnakt, per šalną, / neliks.“ (p. 106) Visa, rodos, bergždžia, bet kartu neribota laisvė – dovana, galbūt ji – prasmė, ieškoma ir vis nerandama, nes: „– nežinau, / nenoriu žinoti.“ (p. 102) – antraip imtų reikėti tavęs, tavo kūrybos, tau – atsako, ir dingtų prasmė žinoma sieloj. „Viename“ (-u) kal͂ba lyrika įkvėpta ir iškvėpta – žodžiais, ištartim alsuojanti (iš)minties dvasia, proto meilė jos lemtis ir (už)duotis.

Visa apimti gyvenime–leidinyje įmanoma – vargiai. Mar�?ėno poezijos rinkinį prasmių interpretacijomis reikšmingai pildo skyrių priešlapių apipavidalinimas. Mintys, patirtys tarytum nuoseklus ėjimas. Skyrius ženklinantys įvaizdžiai pagrįsti prasmės tąsa, paskutiniame įgaunan�?ia rato, – ciklo, – kai grįžtama pradžion, kad būtų pradėta vėl eiti, reikšmę.  Žmogus – kuriantis – kūrėjas – amžinai iš seno, dabartiško į nauja – laukiantį... Pirmo skyriaus „Vienas viename“ priešlapyje brūkšninio kodo ženklas skirsmo akimirką – išsiskyrimo sekundės dalelė ir vietoje vieno jau esti du; it raudonų drugelio sparnų virpėjimas, plazdesys skrydžio – skrismo, o gal garso, balso aidesys, juk poetas – Aidas.., kuriam vyšnių žiedlapiais biro – kažkada niekas, „dabar jau viskas“ (p. 15). Antrą skyrių „Du viename“ ženklina jau dviguba brūkšninio kodo horizontalė; kuri, tre�?iame galutinai išsidalija ir įgauna snaigės pavidalą, bent taip pasirodė recenzentei, skai�?iusiai gruody belaukiant sniego.

Ketvirtas skyrius „Trys keturi“ žymimas dviejų suartėjan�?ių ir sudaran�?ių vieną – tre�?ią – kūno ženklu. Trijų sandora tarsi provaizdis – praeities ar ateities; veikiausiai pastarosios, nes pavadinimo frazė „Trys keturi“ teigia pasiruošimą veikti, mėginti eiti naujo link. Numanymą suponuoja, pranašauja vertikalus tolimas priešlapio viršuje matomas ketvirtas kodo ženklas, gal nuaidintis aidas, o gal Dievo ataidas?.. Imti ir suimti, kas patirta, pažinta, suvokta ar tik už�?iuopta – kurian�?iojo misija. Jis – išrinktas ar pasmerktas nežinoti, kad žino viską, – nesididžiuoja, nes atsirėmęs į ilgo gyvenimo staktą girdi knygų pelenus kūnų dulkėmis bylojant: „literatūra, kuriai nebereikia / mirusių rašytojų, miršta“ (p. 121). Šiapus ir anapus – abipusybė – literato esaties erdvė, joje, ja ir jai rašoma, idant švytėtų prietemoje tarp pasaulių liepsna. Kol ji smilksta, tol kuriama, tol galima ir verta, privalu ieškoti „gyvos literatūros“ (ten pat), idant tauta alsuotų – gyventų. Aidas Mar�?ėnas Viename iškvėpęs dovanoja sukauptą (iš)mintį – nežinojimo žinią, vieną kartą gyvenus...

 

Recenzijų konkursas.