Skaitymo metai - Anti-dekadanso prototipas

Anti-dekadanso prototipas

2016-01-05
 





Niujorko respublika: romanas / Akvilina Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 221 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. – ISBN 978-609-01-1897-9

Šiuolaikiniame knygų pasaulyje neretai tenka susidurti su tuštybės problema. Dažnai ieškant vertingos ir aktualios literatūros, ypa? dedikuotos jaunajai skaitytojų kartai, aplanko nusivylimas išvydus begalę beprasmių veikalų lėkštais bei nuspėjamais siužetais, todėl vos pama?iusi lietuvišką pavardę – Akvilina Cicėnaitė, šalia nieko gero nežadan?io pavadinimo – „Niujorko respublika“, gerokai nustebau, gal net apsidžiaugiau: visgi ne kasdien pasitaiko lietuviškai „holivudinių“ kūrinių. Priešingai nei pati knyga, jos autorė nuteikia gana pozityviai. Kūrinio viršelyje publikuojami rašytojos žodžiai: „...rašyti man – vadinasi, iš karto gyventi daugybę gyvenimų“ paruošia skaitytoją temų įvairovei bei įžiebia viltį, jog pasakojama paauglių gyvenimo istorija nebus  perpildyta stereotipinių mėginimų desperatiškai įtikti jaunam skaitytojui. Taigi, vos susipažinus su pakankamai pla?ia knygos tematika (Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo, komplikuoti šeimos santykiai, tipiškos paauglių problemos bei jaunų žmonių draugystė) išryškėja neatitikimas tarp pavadinimo sudaromo įspūdžio ir tikrosios kūrinio vertės, taip arba atgrasant skaitytojus, arba maloniai nudžiuginant, išaiškėjus, jog lietuvių autorių literatūra paaugliams gali ne tik sudominti jaunus žmones, bet ir turėti išliekamąją vertę.

Vos perskai?ius pirmąjį puslapį, kuriame vaizduojama mergina, žengianti Niujorko gatvėmis, tenka kiek išsigąsti aplankius suvokimui, jog galbūt ši knyga nesugebės pakeisti gana skeptiškos išankstinės nuomonės, neišsiskirs iš paaugliams skirtų kūrinių, kitaip sakant, taps dar vienu veikalu, kuriam lemta nugrimzti į istorijos užmarštį. Vis dėlto paaiškėjus, jog ši prašmatnaus gyvenimo scena tėra trylikametės Beatri?ės sapnas, skaitytojas padžiuginamas – nuogąstavimai neišsipildė. Galima teigti, jog knygos įžanga kiek dirbtina – vaizduojama stereotipinė situacija, primenanti „holivudinį“ filmą, ta?iau šį autorės sprendimą galima pateisinti prisiminus, jog kūrinys koncentruojasi ties jaunais individais. Jau nuo pirmųjų knygos eilu?ių gana tiksliai kuriamos paaugliško gyvenimo detalės. Ypa? pabrėžiamas veikėjų siekis įsilieti į suaugusiųjų pasaulį, atsiriboti nuo bet kokios vaikiškos veiklos, todėl herojų charakteristikos įgauna bene komišką atspalvį, kurį sustiprina dėl patirties trūkumo išryškėjanti racionalaus mąstymo stoka, todėl autorei atsiveria begalės galimybių formuoti gan kontrastingą paauglių elgseną. Visgi, kad ir kaip stengtųsi, jauni individai, siekdami išsivaduoti iš vaikystės, neišvengia permainingų būsenų, taigi, jų mąstymo modeliai neretai kinta nuo primityvios elgsenos iki pakankamai intelektualių sprendimų, kurie formuoja augan?ios asmenybės pagrindą.

Kūrinio centre ne veltui atsiduria Beatri?ės ir Oskaro draugystės istorija. Šioje siužeto linijoje neišvengiamai išryškėja stereotipinės dramos, ta?iau šis autorės sprendimas suteikia savotiškos intrigos gana subtiliai perteikiamiems pirmosios meilės potyriams. Iš tiesų, paauglių ryšys pasižymi itin švelniais bei pakankamai kukliais bruožais. Draugystė formuojama palaipsniui, ver?iant knygos puslapius vis labiau išryškėja tikrieji veikėjų charakteriai, kuriuos varžė vaikiškas nepatyrimas, drovumas. Ypa? žavūs pirmieji Oskaro ir Beatri?ės pokalbiai. Nejaukios pauzės, susikaustymas, atsargūs žodžiai istorijai suteikia subtilumo, kuris tampa išskirtiniu bruožu, išryškinan?iu kūrinio „lietuviškumą“. Labai įdomu stebėti nuolat tvirtėjantį jaunuolių ryšį, tampantį pavadinimo simbolikos paaiškinimu. Netikėtai atrasta pašiūrė suteikia galimybę pasislėpti nuo pasaulio, taip vaikiškus norus bei žaidimus sujungiant su naujais, dar nepažinto gyvenimo potyriais – romantišku susižavėjimu. Gana ironiškai, galbūt kiek naiviai, ta?iau nuoširdžiai atrodo paauglių sumanymas slėptuvę pavadinti „Niujorko respublika“. Visgi veikėjai mėgina pabėgti nuo vaikystės, kiek įmanydami stengiasi įžengti į suaugusiųjų pasaulį, ta?iau pirmosios meilės užuomazgos atskleidžia, jog jaunuoliai kupini idiliškų svajonių, žavių idėjų, skaitytojui primenan?ių komplikuotą herojų gyvenimo tarpsnį – paauglystę. Dėl šios priežasties kūrinys įgauna universalumo, taigi knyga turi galimybę sudominti pla?ią auditoriją – jauni žmonės gali atrasti realistiškas problemas, būdingas jų amžiaus individams, o vyresni – mėgautis vaikystės žavesio kupina istorija, sukelian?ia nostalgiškus prisiminimus. 

Bene silpniausia knygos vieta pasirodė Beatri?ės ir Margaritos draugystė, temdoma Sandros šešėlio. Margaritos charakteris neretai kėlė pyktį, galbūt kiek atgrasė noras pasipuikuoti, ypa? stebint slaptus Beatri?ės troškimus, matant geriausios draugės gyvenimo privalumus. Tiesa, autorė, mėgindama atskleisti pirmųjų nepriklausomybės metų vargus, pagrindinę veikėją „įspraudžia“ tarp gana pasiturin?ių bendraamžių, taigi merginai tarsi „primetamas“ aukos vaidmuo. Šis faktas Margaritą paverstų tiesiog ne itin pozityvia veikėja, dėl prigimtinės žmogaus savybės užjausti ken?ian?iuosius, ta?iau merginos pozicija knygoje pasirodė ne iki galo įtaigi ir kiek paini. Iš pradžių susidaro įspūdis, jog Margarita atlieka stereotipinės draugės vaidmenį, kuriai Beatri?ė reikalinga siekiant įrodyti savo pranašumą visais gyvenimo atžvilgiais. Visgi, pasirodžius Oskarui, veikėja staiga nusidažo juodomis spalvomis, savaime suprantama, prie to prisideda ir dramų audros sukėlėja Sandra, kuri labiau priminė komišką personažą, nei gyvenimus griaunantį individą, galbūt dėl taip atvirai bei vaikiškai reiškiamo pavydo, kurio išraiška, beje, kiek nuvylė. Vis dėlto tokie veikėjų veiksmai per daug lėkšti bei nuspėjami. Kaip ir buvo galima tikėtis, tiek Sandra, tiek Margarita sulaukė atpildo, ta?iau pastarosios tranzicija iš neigiamos veikėjos į Beatri?ės gynėją pasirodė labai skubota ir nuspėjama. Galbūt šis autorės žingsnis buvo pasirinktas siekiant įtikti jaunam skaitytojui ir sukurti draminę įtampą, ta?iau nemanau, jog konformizmas ir stereotipiniai kūrybiniai sprendimai kūriniui prideda daug žavesio.

Nemažai dėmesio autorė skyrė labai aktualioms paauglių pasaulyje – šeimos problemoms. Kūrinyje vaizduojama Beatri?ės šeima susiduria su nemenkais sunkumais – tėvo girtuoklyste, mo?iutės skepticizmu, finansiniais sunkumais dar ekonomiškai nesutvirtėjusioje valstybėje. Tėvų santykiai atskleidžia trivialias problemas, kurios, nepaisant plataus paplitimo bei aktualumo, daro didelę įtaką vaikų gyvenimui ir formuoja asmenybių ydas. Beatri?ės šeimos modelyje galima pastebėti dėmesio trūkumą atžalų atžvilgiu, destruktyvų motinos ir tėvo bendravimą, iš dalies tapusį paauglės pabėgimo iš namų priežastimi. Autorė, vaizduodama socialinį šeimos vaidmenį jauno žmogaus gyvenime, įrodo, kokią įtaką tėvų santykiai daro vaikų pasaulėžiūrai. Visgi, skaitant knygą, susidaro įspūdis, jog šios problemos perteikiamos ne pernelyg rimtai, niūriai, kaip būtų galima tikėtis, ta?iau neretai pasitelkiant humorą, kai kurie veiksmai netgi įgauna komišką atspalvį, pavyzdžiui, tė?io grasinimas iššokti pro langą, kuris kitame kontekste atrodytų kaip itin gąsdinantis žmogaus poelgis, ?ia sukelia šypseną. Vis dėlto tarp nevykusio rimtų problemų perteikimo ir sumanaus sunkumų vaizdavimo, kuris prajuokintų, ta?iau neįžeistų – mažas žingsnis, ta?iau, manau, autorės pasirinkimas komplikuotą šeimos portretą atskleisti pasitelkiant humorą atsiperka – kūrinys nepraranda įtaigumo, aktualumo, ta?iau įgauna lengvumo, jaunatviškumo, kurių dėka knyga tampa patrauklesnė jaunam skaitytojui.

Didelę reikšmę kūrinio jautrumui, švelnumui turi mažųjų veikėjų istorija – Beatri?ės sesers Kamilės bei Oskaro brolio Emilio draugystė. Pirmasis šių herojų susitikimas dvelkia vaikišku neryžtingumu, kuklumu. Vieniši vaikai, besisupantys ant sūpynių tuš?iame kieme, tampa bene jautriausiu kūrinio vaizdiniu, kuris knygai suteikia žavesio, tampa atgaiva, padedan?ia pailsėti nuo paauglių bei suaugusiųjų kuriamos draminės įtampos. Plėtojantis Kamilės ir Emilio draugystei paaiškėja, jog berniukas sunkiai serga. Tiesa, mergaitė šį faktą vertina itin naiviai, atskleisdama vaikiškai nuoširdų realybės nesuvokimą, ta?iau, nepaisant to, noriai formuoja draugystės ryšį bei stengiasi įgyvendinti berniuko troškimus. Ypa? sukre?ia realistiškas sergan?io vaiko požiūris į gyvenimą, mirtį, kurią jis priima kaip neišvengiamą netolimos ateities dalį, suvokdamas, jog amžius neapsaugos nuo mirties. Istorijai pasiekus apogėjų, Kamilė, sužinojusi, jog Emiliui neleidžiama ?iuožinėti rogutėmis, pasiryžta aukšto kalno paieškoms, taip pradžiugindama draugą, nepaisydama pavojų. Skaitant šį epizodą kiek išgąsdino berniuko nuovargis, ta?iau sužavėjo mergaitės altruizmas bei pasiryžimas tempti berniuką, siekiant įgyvendinti jo troškimą. Viena reikšmingiausių kūrinio scenų – keturių veikėjų: Beatri?ės, Oskaro, Emilio bei Kamilės ?iuožimas rogutėmis, kuris išryškina jaunatvišką žavesį, lengvabūdiškumą ir svarbiausia – gebėjimą džiaugtis mažais dalykais. Ši savybė vaikų santykius praturtina nuoširdumu, atvirumu, kuklumu, atskleidžian?iu jaunų žmonių draugystės grožį.

Bene dramatiškiausiu knygos epizodu tampa skaudus Oskaro bei jo šeimos išvykimas į Ameriką. Netikėtas išsiskyrimas sukre?ia ne tik Beatri?ę, ta?iau ir Kamilę, netekus draugo. Beatri?ė, nusivylusi gyvenimu bei praradusi vieną svarbiausių žmonių, ken?ia, nuolat prisimena Oskarą, kaskart vis iš naujo išgyvena kartu praleistas akimirkas. Tai išryškina jautriąją veikėjos pusę, kūriniui suteikian?ią įtaigos, realistiškumo. Ypa? charakteringa pagrindinės veikėjos ir jos sesers apsikabinimo scena, įrodanti užuojautą, palaikymą, susiformuojan?ius dėl išgyvenamų bendrų sunkumų, empatija pagrįstą tarpusavio supratimą. Knygos pabaigoje autorė sumaniai pavaizduoja Beatri?ės liūdesį, išryškindama santykių svarbą paauglystės laikotarpiu, ir nukelia skaitytoją į ateitį, kur matoma jau suaugusi mergina, žengianti Niujorko gatvėmis, keliaujanti į susitikimą su seniai matytu draugu – Oskaru. Šioje kūrinio dalyje išmintingai, tiesa, kiek standartiškai, pasirinkta atskleisti tik patį susitikimo faktą, ta?iau neišduoti detalių, taip paliekant vietos laisvai skaitytojo interpretacijai. Visgi bene labiausiai sukre?ia ir intriguoja paskutiniuose knygos puslapiuose išaiškėjantis istorijos pasakotojas – Beatri?ės sesuo Kamilė, taip gerokai pakei?iant skaitytojo požiūrį į kūrinį ir apibendrinant dramatiškus veikėjų likimus.

Iš tiesų, prieš pradedant skaityti šią knygą, turėjau begalę išankstinių nuostatų: lietuviai nemoka rašyti knygų paaugliams, visi tokio tipo kūriniai vienodi, pavadinimas lėkštas ir t.t., taigi, perskai?iusi kūrinį, gerokai nustebau supratusi, jog teks permąstyti šiuos teiginius. Itin sužavėjo autorės drąsa rašyti istoriją paaugliams – tai gana retas reiškinys, ypa? lietuvių literatūroje. Tiesa, knyga tikrai neprilygsta pasaulinei literatūros klasikai, ta?iau, atsižvelgiant į daugumos šio kūrinio skaitytojų amžių, galima pateisinti kai kuriuos trūkumus. Visgi džiugu, jog atsiranda rašytojų, nepamirštan?ių jaunų žmonių, besirūpinan?ių naujosios kartos švietimu bei galbūt tampan?ių paskatinimu, įkvepian?iu paauglius skaityti, domėtis literatūros pasauliu, o tai, manau, jau reiškia labai daug.

Ignė Umbrasaitė,
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija, 4a klasė

Konkursas moksleiviams

 

 

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika