Odė anachronizmui

2016-01-05

 

 

Atjunk: romanas / Rebeka Una. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 267 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. -  ISBN 978-609-01-1898-6

Šiuo metu ypa�? populiarios ateities pasaulį vaizduojan�?ios knygos paaugliams. Kelias iš jų yra tekę skaityti, ta�?iau daugelio siužetai itin panašūs, dažniausiai pernelyg nuspėjami, visgi visos buvo parašytos užsienio autorių, todėl suvokus, jog po Rebekos Unos, knygos „Atjunk“ autorės, slapyvardžiu „slepiasi“ lietuvė, puoselėjami lūkes�?iai kūrinio atžvilgiu gerokai išaugo. Ateities pasaulio vaizdavimas neretai įgauna kiek banalų atspalvį: veikėjai suprimityvinami, kūrinys netenka potekstės, todėl, pagalvojus apie ganėtinai keblią temą ir dar ne visai „suvakarietėjusius“ lietuvius rašytojus, galima tikėtis neblogo rezultato. Juolab, kad rašytojos pasirinkta tema – neišvengiamai didėjanti technologijų įtaka žmogaus gyvenime – ypa�? aktuali šiuolaikiniam gyventojui. Itin sudomino Rebekos Unos požiūris į naująsias komunikacijos priemones: „Iš prigimties esu optimistė, bet į ateities žmonių santykius žiūriu liūdnai. Vien liūdnai... Blogai – ne naudotis technologijomis bendraujant su kitu žmogumi. Blogai tai, kad bendrauti be technologijų jau neišeina“. Šios įžvalgos ypa�? aktualios skaitytojui, nes būtent tokios mintys užplūsta skaitant knygą „Atjunk“.

Jau kūrinio pavadinimas atspindi, kad tai – itin modernus kūrinys. Žodis „Atjunk“ pasirinktas ne veltui – keturiolikmetei Grytai, neįstengian�?iai pritapti prie sistemos, tiek vidinis pasaulis, tiek panašiai mąstantis bendraamžis Mantas nuolat skatina pasipriešinti vyraujan�?iai santvarkai. Tiesa, skaitant kūrinį, ne kartą norėjosi pakeisti pavadinimą į „Atsijunk“. Skaitytojui, mėginan�?iam priešintis perdėtai technologijų invazijai, norisi raginti, drąsinti pagrindinę veikėją pabėgti iš žalingą ideologiją propaguojan�?ios visuomenės, neišsigąsti savo išskirtinumo ir kovoti už tikrą, gyvą pasaulį, kur žmonės susitinka parkuose, gatvėje, o ne kompiuterio ekrane. Visgi pavadinimas suintriguoja – vos jį perskai�?ius, kyla daug spėlionių, kokio knygos turinio tikėtis, ta�?iau tai ir telieka spėlionėmis – iššifruoti nepavyksta, todėl telieka tikėtis, jog siužetas atskleis pavadinimo prasmę.

Nuo pat pirmųjų puslapių tenka susidurti su nemenka problema – vaizduojamas pasaulis labai keistas. Neretai ir sunkiai suvokiamas, ta�?iau ne dėl absurdiškos valstybės santvarkos, o dėl paaiškinimų trūkumo. Pavyzdžiui, gana dažnai minimas greitintuvas - neretai Grytos naudojamas prietaisas, kurio paskirtis išaiškėja tik knygai įpusėjus – atsikratyti nereikalingų veiksmų ar min�?ių, kurie įvardijami kaip laiko gaišimas: betiksliai judesiai, savęs lietimas, žalio maisto valgymas. Kadangi vaizduojama ateities pasaulio visuomenė, norėtųsi nemažai paaiškinimų, tikslumo, aiškumo, taip suteikiant galimybę skaitytojui susiformuoti bendrąjį vaizdą, kuris padėtų geriau suprasti veikėjų išgyvenimus, empatiškiau žvelgti į jų poelgius bei analizuoti patiriamus sunkumus. Visgi autorė pasirinko kiek netradicinį pasakojimo būdą – daugelis detalių išaiškėja knygos pabaigoje. Galbūt tai buvo mėginimas išvengti įprastos kūrinio struktūros, ta�?iau nemanau, jog šis bandymas itin vykęs. Taip pat knygos pradžioje kiek erzino pernelyg „paaugliškas“ kalbėjimo stilius. Dialoguose vartojami žodžiai, frazės skambėjo dirbtinai, tarsi būtų žūtbūt stengiamasi atspindėti modernaus pasaulio peripetijas. Vėlgi, galbūt, galima kaltini aiškumo trūkumą, nes, ver�?iant puslapius, tokia kalbėsena tampa pateisinama. Nepaisant to, futuristinio pasaulio vaizdavimas, ypa�? jo perteikimas, nepaliko didelio įspūdžio.

Itin sužavėjo Grytos charakterio ypatumai. Tiesa, paauglės portretas gali pasirodyti kiek standartinis tokio tipo kūrinyje – jauna mergina, nepritampanti prie visuomenės, maištaujanti, siekianti gyventi kitokiame pasaulyje. Nepaisant to, pasiryžimas kovoti vaizduojamas gana rizikingame kontekste – negebantys prisitaikyti, gali būti naikinami, todėl Grytos drąsa, pakankamai atviras pasipriešinimas šiai asmenybei suteikia daug žavesio. Veikėja, suvokdama, jog nepaklūsta sistemai, nepaiso rekomendacijų (tai beveik atitinka įstatymus, ta�?iau taip siekiama sušvelninti žodžio esmę, pavaizduoti, jog niekas nėra privaloma ir niekas nėra draudžiama): bėgioja, skaito senas knygas, bendrauja „gyvame“ pasaulyje, valgo dažniau nei dera. Mergina, gyvenanti tarp suvaržymų, visuomenėje, kurioje žmonės tobuli, suvokia, jog negali savęs pakeisti, todėl neatsisako įpro�?ių, siekia pažinti praeitį, nepaisant bauginan�?ių aplinkinių pasakojimų apie senojo pasaulio gyventojus. Tai kūriniui suteikia draminės įtampos, nes skaitytojas nuolat priverstas spėlioti, kokie bus Grytos veiksmai bei kaip į juos sureaguos visuomenė.

Bene labiausiai sukrėtė veikėjų bendravimo ypatumai. Vis dėlto gal reikėtų sakyti nebendravimo? Knygos pradžioje atrodė, jog visi pokalbiai vyksta realiame gyvenime, matant žmogaus veidą, kūną, emocijas. Visgi paaiškėja, jog tokie susitikimai labai neįprasti, netgi keliantys paniką daugeliui knygos veikėjų, todėl bendraujama tik pasitelkus išmaniąsias technologijas. Tokie epizodai tapo nemenkomis provokacijomis, nes skaitant, kaip realybėje susitikę asmenys ima dusti, drebėti iš jaudulio, kurį sukelia bendravimas, kito asmens buvimas šalia, galima gerokai susirūpinti moderniųjų technologijų įtaka, galbūt formuojan�?ia būtent tokią ateitį. Kūrinyje bendravimas per kompiuterio ekraną ypa�? neigiamą atspalvį įgauna santykiuose su artimaisiais. Neretai vaikai nepažįsta savo biologinių tėvų, tiesa, visai dėl to neišgyvena, nes turi bioninę plėvę, saugan�?ią ne tik nuo aplinkos pavojų, ta�?iau ir nuo pernelyg stiprių pojū�?ių. Tėvai dažnai nežino tikslaus savo vaikų skai�?iaus, nes jie kuriami mėgintuvėliuose, augant neformuojamas joks artimas ryšys, bendraujant, savaime suprantama, kompiuterio ekrane, skatinama vienu metu kalbėti su daugeliu asmenų, taip taupant laiką, lavinant smegenis, kurios turi labai greitai apdoroti informaciją – viskas moderniojoje visuomenėje privalo būti tikslu ir aišku. Taip visa žmonija paver�?iama bejausmiais, vienodais subjektais, primenan�?iais robotus.

Skaudžiausias knygos momentas buvo veikėjų požiūris į mirtį. Grytos sesers Inos žūtis po nepavykusios operacijos sukre�?ia tik pagrindinę veikėją. Net mirusiosios tėvas sistemoje apie netektį teparašo vieną sakinį, kuriame dukra tampa skai�?iumi – numeriu, pranešan�?iu prarastų vaikų kiekį. Tiesa, su negyvais asmenimis galima bendrauti, ta�?iau jie egzistuoja kompiuteryje, neatstoja tikrojo individo, nes moka tik tam tikras frazes, gali atsakyti į klausimus, kurie buvo užprogramuoti, numatyti iš anksto. Tai įrodo, kokius bejausmius žmones suformuoja visuomenė, kurioje nelieka realaus bendravimo. Žmonija tampa „klonų“ bendruomene, išnyksta bet koks unikalumas, nes viską galima pakeisti, tobulinti, žmonės gyvena šimtus metų, beveik nieko nejau�?ia. Visgi Gryta priešinasi šiai sistemai, išgyvena dėl sesers netekties. Prie nemenko emocijų antplūdžio prisideda ir merginos pasiryžimas atsikratyti bioninės plėvės, taip pamažu išsivaduojant iš visuomenės, kurioje desakralizuojama mirtis, netobuli žmonės netenka savo vertės, tėra trukdžiai, stabdantys naujosios sistemos plėtrą. Taip išryškėja „tobulosios“ sistemos spragos – miršta tik neprisitaikiusieji, nebėra dvasinių vertybių, žmogaus gyvybė bereikšmė.

Bene ryškiausiai tikrasis knygos vaizduojamos visuomenės veidas matomas epizoduose, kuriuose Gryta bendrauja su geriausia drauge Ala. Vienoje pirmųjų scenų paauglės po itin ilgo laiko tarpo susitinka realybėje. Vertinant šį susitikimą iš dabartinio pasaulio perspektyvos, bendravimas atrodo mažų mažiausiai keistas. Gryta žavisi senovės gyventojų įpro�?iais, šiame epizode aptarinėja bu�?inius, o Ala priešingai – yra absoliu�?iai patenkinta naująją visuomene, nepaisant to, tikriausiai iš smalsumo, klausosi Grytos pasakojimo apie itin nehigienišką ir sunkiai suvokiamą reiškinį, neegzistuojantį knygos vaizduojamame pasaulyje. Skaitytojas supažindinamas su pakankamai skaudžiu reiškiniu – Ala nemoka bendrauti ne kompiuterio ekrane. Veikėjai ima trūkti oro, ji vos įstengia kalbėti, nes sėdi šalia kito asmens. Tiesa, laikydamasi nemenko atstumo. Vis dėlto tai turbūt viena iš nedaugelio scenų, kai mergina parodo nors šiokius tokius jausmus. Net dialoguose vyraujantis kalbėjimo stilius, leksika pernelyg šalti, modernūs, racionalūs. Emocijų nebuvimas matomas ir bendraujant su vaikinu. Ala, išsiskyrusi su Roku (dėl menko nuomonių skirtumo), nė kiek neišgyvena, neparodo jokio nusivylimo, ne tik dėl to, kad nėra pratusi ką nors jausti, ta�?iau ir dėl suvokimo, jog sistemoje nėra beveik jokių išskirtinumų – visi bene vienodi, todėl į šį reikalą žiūri praktiškai – ieško tinkamo donoro savo vaikams. Taip veikėjos charakteris bei veiksmai atskleidžia žmonių vienodumą, šaltumą, abejingumą, todėl veikėjai, prisitaikę prie vyraujan�?ios santvarkos, lyg ir nepadarę nieko, kas paverstų juos neigiamais personažais, tampa atgrasiais žmonėmis vien dėl to, kad gyvena  tokiame pasaulyje.

Svarbiausia knygos siužetinė linija – Grytos ir Manto draugystė, kuri nepaisant kiek stereotipinės situacijos – du jaunuoliai, nepritampantys prie aplinkos, išlieka reikšminga kūrinio dalimi. Jau pirmasis paauglių susitikimas, apsikeitimas žvilgsniais stadione užsiimant nerekomenduojama veikla – bėgiojimu, padeda pagrindą artimo ryšio formavimuisi, suvokimas, jog abu priešinasi sistemai, suartina. Grytą, sužinojusią, jog Mantas nebeturi bioninės plėvės, nebėra prisijungęs prie sistemos, žavi jo drąsa, ryžtas. Jaunuoliai užsiima ir intelektualia veikla – skaito knygas, kurios tampa ne tik žavėjimosi objektu, ta�?iau ir nuolat stiprėjan�?ios bendrystės priežastimi. Gryta, norėdama skaityti, turi sėdėti seife kartu su Mantu, todėl negali laikytis didelio atstumo, taip pamažu priprasdama prie kito žmogaus buvimo šalia. Ypa�? draugus suartina Inos mirtis, nes Mantas, vaikystėje netekęs senelio, supranta Grytos skausmą, norą išsivaduoti iš sistemos. Knygai įpusėjus, ypa�? išryškėja vaikino branda, intelektas, nes, norėdamas padėti Grytai atsikratyti bioninės plėvės, pasiryžta kurį laiką su ja nesusitikti. Kūrinio kulminacijoje išaiškėja, jog jis visą laiką ruošėsi pabėgimui iš „tobulos“ visuomenės, taip įrodydamas ne tik savo protines galimybes, ta�?iau ir ištikimybę Grytai, altruizmą. Tai istorijai suteikia šiek tiek dirbtinumo, autorė nepateikia staigmenos, siužetas pernelyg nuspėjamas, ta�?iau susiformavęs jaunuolių ryšys bei maišto prieš visuomenę idėja atskleidžia paaugliams būdingą pasaulėžiūrą bei įrodo bendravimo realiame pasaulyje svarbą, vaizduoja tamsiąją moderniųjų technologijų pusę.

Taigi, pati idėja aprašyti ateities pasaulį nėra itin originali, siužetas skaitytojams nepateikia staigmenos, ta�?iau pradžiugino tai, jog autorė nekuria stereotipinės meilės istorijos. Tam tikriausiai sutrukdo pasirinkta bendravimo forma – išmaniosios technologijos riboja žmonių artumą. Visgi gana neįprastai pasirinktas ateities pasaulio socializacijos aspektas. Autorė vaizduoja neigiamą kompiuterinių technologijų pusę, todėl, manau, būtent šis pasirinkimas ir tampa išskirtiniu knygos bruožu. Iš tiesų, nelengva stebėti pasaulį, kuriame tai, ką šiuo metu vadintume psichiniais sutrikimais – žmonių baimė, priklausomybė nuo kompiuterio, emocijų nebuvimas – tampa norma. Nesinori tikėti, jog toks yra žmonijos ateities scenarijus. Šiaip ar taip, ši versija pasirodė gana įtikinanti. Kalbant apie kūrinio visumą, jei kas paklaustų, ką manau apie šią knygą, pasaky�?iau tik vieną žodį – keista. Viskas knygoje pasirodė be galo keista. Ta�?iau ir žvelgiant į ateitį iš dabarties perspektyvos, nelengva ką nors suvokti. Visgi tai neįrodo, kad keisti dalykai yra blogi.

Ignė Umbrasaitė,
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija, 4a klasė

Konkursas moksleiviams