Į niekur bipolį

2016-01-05

 

Eksperimentas gyventi: romanas  / Daina Opolskaitė. – Vilnius: Alma littera. – 173 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. – ISBN 978-609-01-1899-3

Likimo nuskriausti, artimųjų atstumti vaikai neretai tampa tabu, visuomenės pamirštu arba sąmoningai ignoruojamu socialiniu sluoksniu. Šis faktas išduoda, jog Daina Opolskaitė, knygos „Eksperimentas gyventi“ autorė, aprašiusi našlaitės gyvenimo detales, nėra linkusi laikytis standartų ir pataikauti skaitytojui. Todėl jau pirmasis susipažinimas su knyga tarsi kvie�?ia iššūkiui. Nepaisant to, kad autorė šią knygą skyrė jaunam skaitytojui, manau, jog skaitytojų ratas turėtų būti truputį platesnis. Iš ar�?iau pažvelgus į likimo nuskriaustų vaikų išgyvenimus, padidėja tikimybė, jog bus lengviau suprasti jų pasaulėžiūrą, taip pamažu kei�?iant visuomenėje vyraujan�?ius stereotipus, kurie ne tik skaudina vaikus, ta�?iau ir trukdo jiems integruotis. Tai atskleidžia ir kūrinio pavadinimas – gyvenimas našlai�?iams tampa eksperimentu. Jie yra priversti išmokti prisitaikyti, ta�?iau neturėdami žmonių, galin�?ių jiems padėti, neretai siekia pažinti bei išbandyti kuo daugiau naujovių, kad įsitvirtintų visuomenėje, deja, tai ne visada pavyksta. Būtent toks kelias vaizduojamas ir kūrinyje – globos namus palikusi paauglė ieško būdų išgyventi pla�?iojoje visuomenėje.

Pasakojimo stilius, siužetas pernelyg nenustebina, neišsiskiria iš kitų kūrinių, ta�?iau bene kiekvienas autorės pasirinkimas turi simbolinę prasmę, taip knygai suteikiant potekstę, kuri padeda apsisaugoti nuo banalaus, nereikšmingo kūrinio vardo. Suvokus, jog visa istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, galima susidaryti įspūdį, jog knygoje nelieka ribos tarp pasakotojos ir skaitytojo, kuris tarsi tampa pagrindiniu istorijos veikėju, taip užtikrinant siužeto įtaigumą. Taip pat ne veltui pasirinkta neatskleisti pasakotojos vardo. Tai ne tik padeda išvengti pernelyg didelio asmeniškumo, ta�?iau tampa ir viena svarbiausių knygos min�?ių – pasakotoja tokia nereikšminga, nematoma visuomenės dalis, neturinti vietos pasaulyje, kad vardas jai tarsi nereikalingas. Vėlgi, tai tampa savotišku skatinimu moraliau žvelgti į našlai�?ius, ta�?iau šis raginimas perteikiamas labai subtiliai, taip išvengiant tiesioginės kritikos skaitytojo atžvilgiu. Dėl šių priežas�?ių kūrinys tarytum atlieka socialinę misiją, kuri tampa gana reikšmingu knygos motyvu.

Jau pasakojamos istorijos pradžioje paaiškėja pagrindinės veikėjos draugystės su Dominyka svarba. Vaikų globos namuose siekiant išlikti, ypa�? paranku turėti užnugarį, kuriuo ir tampa draugai. Atsiskyrėliai, nepritapusieji neretai sulaukia pašaipų ar net atsiduria gyvybei pavojingose situacijose, todėl bevardei knygos pasakotojai Dominyka tampa tarsi apsaugininke, gyvenimo mokytoja. Pagrindinė herojė vyresnę draugę laiko idealu ne tik dėl amžiaus, ta�?iau ir dėl turimos gyvenimiškos patirties, charakterio savybių, kurios tikriausiai tampa merginų bendravimo priežastimi – psichologinių savybių skirtumai papildo vienas kitą. Pasakotoja lyg ir pavydi Dominykai drąsos, draugystės su Geniumi, kuri įrodo merginos išskirtinumą, galią, pranašumą prieš kitus globos namų gyventojus. Taip pat pagrindinę veikėją žavi bi�?iulės užsispyrimas, itin tvirtas charakteris, kurio herojė nebijo atvirai demonstruoti – atkakliai priešinasi mokytojos nurodymams, įvykus konfliktui, išeina iš klasės. Šie poelgiai gali būti įvardijami kaip eilinis paaugliams būdingas maištas, ta�?iau kūrinio pasakotojai – kiek intravertiškai bei pernelyg išsišokti nelinkusiai merginai – tai tampa savotišku žavėjimosi objektu, ta�?iau veikėja suvokia, jog negali pakeisti savo charakterio bei kritiškai vertina Dominykos poelgius, geba atsirinkti, kurie draugės sprendimai jai priimtini, o kurie – ne. Taip mergina įrodo, jog yra mąstanti asmenybė, kuriai trūksta idealo, žmogaus, kuris padėtų prisitaikyti.

Bene labiausiai sukre�?ian�?ia siužeto linija tampa Beatos istorija, kuri padeda atsiskleisti ir pasakotojos asmenybei. Pagrindinė veikėja itin skeptiškai vertina Beatos charakterį, nevengia pasišaipyti iš jos silpnumo, įpro�?ių. Tokie poelgiai, priešingai nei gali pasirodyti, neįrodo pasakotojos konformistinio pasidavimo – jie supažindina su žiauria ir negailestinga globos namų pasaulėžiūra, kurioje vieni neišvengiamai yra geresni už kitus. Ši situacija atskleidžia, jog kūrinio autorė nelinkusi pataikauti, todėl nekuria standartiško geros mergaitės vaidmens. Priešingai, mėginama parodyti tiek šviesiąją, tiek tamsiąją pagrindinės veikėjos puses. Beatos istorijos atomazgoje išryškėja ir jautrioji, gailestingoji pasakotojos charakterio dalis. Po daugelio neken�?iamos merginos savižudybės, pagrindinė veikėja suvokia jos patirtas kan�?ias, empatiškai žvelgia į poreikį rašyti, supranta, jog Beatai tai buvo vienintelis būdas išgyventi. Iš vienos pusės, pradžiugina teigiamos pasakotojos savybės, gebėjimas užjausti, kita vertus, apmaudu, jog jos išryškėja tik po tragiškų įvykių.

Gana standartiškas, ta�?iau neišvengiamas pasirodė neigiamo veikėjo Geniaus personažas. Iš pradžių vaikinas vaizduojamas kaip pavojaus nekeliantis, ta�?iau nemalonus individas, visgi pasakotoja, tarytum nujausdama, jo vengia. Veikėjas pernelyg neišsiskiria iš dažnai knygose matomų „gyvenimų griovėjų“. Pasižymi smurtavimu, priekabiauja, globos namuose tampa žmogumi, kurio bijo ne tik bendraamžiai, ta�?iau ir suaugusieji. Šie veiksmai atskleidžia ir pasakotojos polinkį atsargiai reaguoti į kritines situacijas, ginti nuskriaustuosius, tiesa, kiek pasyviai, dėl suveikian�?io savisaugos instinkto. Ta�?iau Genius, nepaisant visų poelgių, netampa ryškia asmenybe. Pagrindinės veikėjos baimė, pyktis dėl Beatos savižudybės tampa pagrindiniais koncentracijos centrais, kurie užgožia patį Genių. Savaime suprantama, jis tebelieka šių įvykių kaltininku, ta�?iau į jo situaciją žvelgiama tik iš pasakotojos perspektyvos, taip skaitytojui nesuteikiant galimybės įsigilinti į veikėjo psichologiją, analizuoti motyvus. Geniaus veiksmai sukuria draminę įtampą, ta�?iau personažo vaizdavimas, jo paskirtis palieka abejonių.

Tamsiausia ir geriausiai atstumtų vaikų psichologiją atskleidžianti kūrinio dalimi tampa pasakotojos persikėlimas gyventi pas globėją Magdaleną. Sužinojus, jog merginą norima įsivaikinti, skaitytojui suteikiama viltis, jog pagrindinė veikėja pagaliau turės mylin�?ią šeimą, gyvens laimingą gyvenimą. Visgi autorė piešia kitokį globėjos portretą. Įsivaikinti panorusi moteris – visiškai apatiška globotinės atžvilgiu. Turbūt tai ne pati blogiausia savybė, su kuria tenka susidurti paauglei, nepatyrusiai rūpestingumo. Ta�?iau akivaizdu, jog pasakotojos kasdienybė tikrai nepalengvėja. Ypa�? išraiškingai vaizduojamas pagrindinės veikėjos siekis bet kokia kaina paslėpti savo asmenybę. Paauglė, knygų lentynose laikanti tik knygas, kurios nieko neatskleidžia nei apie pomėgius, nei apie vertybes, taip mėgina apsisaugoti nuo artimo ryšio su žmogumi, kuriam rūpi tik socialinės darbuotojos nuomonė, patarimai. Šis pavyzdys atskleidžia ne tik merginos sumanumą, ta�?iau išryškina ir meilės, šilumos nebuvimo pasekmes – pasakotoja yra kupina neapykantos, nepasitikėjimo aplinkiniais, visais įmanomais būdais stengiasi užsisklęsti savyje. Nepaisant to, šioje siužetinėje linijoje auka tampa ne mergina, o globėja. Paauglė, matydama kritinę Magdalenos būseną, nesistengia jos išgelbėti, nekvie�?ia greitosios pagalbos, priešingai, mėgina papasakoti savo gyvenimo detales, kurios sukrėstų ligotą moterį, taip paspartinant jos mirtį. Šis epizodas įrodo merginos neapykantą suaugusiųjų pasauliui bei atskleidžia, kokią įtaką šeimos nebuvimas daro paauglių žiaurumui, aplinkinių koncepcijai.

Paauglės sprendimas prisijungti prie vagystėmis užsiiman�?ių vaikinų būrio įrodo, jog žmogui reikia socializacijos, poreikio priklausyti patenkinimo. Pasakotoja, nepaisydama pavojų, prisideda prie gaujos, mokosi vogti, taip tarsi patvirtindama visuomenėje vyraujantį beglobių vaikų portretą. Visgi toks pasirinkimas tik įrodo, jog individai, nepatyrę šeimyniškos šilumos, jos ieško kituose šaltiniuose, ta�?iau jauni žmonės dėl patirties stokos neretai nesuvokia pavojų arba nemato alternatyvų, kurios padėtų jų išvengti. Nesunku suprasti, kodėl pagrindinė veikėja mėgaujasi vaikinų bendrija – ji tampa tarsi jaunąja seserimi, kurią reikia mokyti, prižiūrėti. Merginai suteikiama pastogė, kuri tampa pasakotojos prieglobs�?iu, atstoja namus. Garaže, kuris tampa naujuoju paauglės būstu, užsimezga ir pagrindinės veikėjos bei gaujos vado Viktoro draugystė. Tiesa, tai labai nuspėjamas, ta�?iau knygos motyvui reikšmingas įvykis, kuris atskleidžia, jog nepatyrimas, meilės stoka ragina žūtbūt rasti artimą žmogų, nepaisant galimų skaudžių pasekmių. Skaitytojui akivaizdu, jog Viktoras – itin choleriška ir valdinga asmenybė, todėl gerokai jaunesnei bei likimo nuskriaustai pasakotojai tai nėra pati tinkamiausia draugija (jau nebekalbant apie faktą, jog vaikinas pragyvena iš vagys�?ių). Nepaisant to, paauglė, pratusi prie sunkumų, geba prisitaikyti, taigi, bendraujant neiškyla didelių problemų. Visgi sužinojusi, jog Viktoras kalėjime, mergina palūžta. Bene pirmo artimo žmogaus netekimas emociškai dar nesutvirtėjusiai paauglei tampa tragedija. Pasakotoja yra priversta atsisveikinti su individu, kuris jai teikė šilumą bei meilę, todėl savaime suprantama, jog šiuos jausmus pirmą kartą patiriantis žmogus sunkiai susitaiko su jų praradimu.

Deja, ta�?iau kiek nuvylė knygos pabaiga. Tikėjausi, jog istorija baigsis laimingai, ta�?iau nė neįsivaizdavau, kad pasakotoja taps mama. Suprantama, realybėje taip nutinka, ir gana dažnai, visgi skaitant pasirodė, jog autorė siekė šokiruoti, sukurti įspūdingą finalą. Taip, jai pavyko, ta�?iau nesužavėjo tai, kad rašytoja pernelyg norėjo atitikti tipišką kūrinį paaugliams. Tiesa, paauglės elgesys su Ulriku, iš pradžių buvęs labai šaltas, perauga į begalinę meilę, taip tarsi parodant, jog net labiausiai sužeisti geba išmokti mylėti. Visgi pagrindinės veikėjos asmenybės augimas pasirodė kiek skubotas, pernelyg drastiškas. Savaime suprantama, kūdikio gimimas gali tapti lemtingu įvykiu, kuris pakei�?ia asmens mąstyseną, ta�?iau tas pasikeitimas turėtų vykti pamažu, kasdien tobulėjant, mokantis. Būtent to ir pritrūko kūrinio atomazgoje. Kiek perdėti asmenybės bruožų poky�?iai, netikėtas kūdikio gimimas bei itin laiminga pabaiga, kur matoma pasakotoja leidžianti laiką su sūnumi gamtoje, tampa bene didžiausiais knygos minusais.

Ši knyga tikriausiai tapo išimtiniu atveju, kai pradžia padarė didesnį įspūdį nei pabaiga. Tikriausiai jau dėl šio fakto kūrinys kiek neįprastas. Visgi manau, kalbant apie šią knygą, svarbiausia yra suvokti, kokią socialinę pareigą ji atlieka. Neretai sakoma, jog skaitymas ugdo empatiją, visgi šis kūrinys pajėgia kiek daugiau – jis gali paskatinti ne tik jaunus žmones, ta�?iau ir suaugusiuosius sąmoningiau vertinti beglobių vaikų elgesį, kuris visuomenėje dažnai pasmerkiamas nė nepabandžius įsigilinti į priežastis. Pradėjus keistis visuomenės mąstymui, galbūt pradėtų keistis ir našlai�?ių savijauta, elgesys. Pajautę šilumą bei geranoriškumą, vaikai turėtų galimybę suvokti, jog pasaulis nori jiems padėti, todėl yra tikimybė, jog jiems būtų daug lengviau integruotis palikus globos namus. Būtent apie tai ir kalbama šiame kūrinyje – jaunas žmogus, nesulaukdamas pagalbos iš aplinkos, yra priverstas savarankiškai mokytis išgyventi, ta�?iau būdamas vienas, daro daug klaidų, priima ne pa�?ius geriausius sprendimus, todėl „Eksperimentas gyventi“ pasakoja visą tiesą apie likimo nuskriaustus vaikus ir skatina visuomenę pažvelgti į jų pastangas prisitaikyti.

Ignė Umbrasaitė,
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija, 4a klasė

Konkursas moksleiviams.