Ramutė Dragenytė. Poezijos perviršis

2016-01-11

 

 

 

Apie vandenis, medžius ir vėjus: eilėraš�?iai / Donaldas Kajokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 150 p. – ISBN 978-9986-39-842-4

Donaldo Kajoko gerbėjai sulaukė šventės – galės patirti skaitymo malonumą, netgi tikrą malonumėlį, nes pasirodė naujas autoriaus eilėraš�?ių rinkinys „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015). Neskai�?iuosiu, kelinta �?ia Kajoko poezijos knyga, svarbiausia, kad nauja, dailiai apipavidalinta, maloni ir meilinga, tęsianti amžinąsias poeto temas, kurias lydi įkypa autoriaus šypsenėlė: „ėmė ir ištiko / tos lengvutės kelios / šypsenos raukšlelės / iš dyko buvimo“ (p. 75).

Temų, motyvų, personažų, įvaizdžių keliavimas iš vienos knygos į kitą skaitytojui suteikia atpažinimo džiaugsmo. Pavyzdžiui, rasime paminėtą kur�?ią asiliuką (jis figūravo ankstesnės autoriaus poezijos knygos pavadinime), mirtį pusę keturių („jei kartą ją / bent puse lūpų ištarei // ji jau / yra“, p. 93) ar kokių nors keistų mistinių padarėlių, kurių apstu autoriaus prozoje (pvz., „bjaurybukas“, p. 83, „tvaskus tuštuliukas“, p. 50, „šikmedinis paukštukas“, p. 32, ir pan.). Kajoko sukurtas lyrinis subjektas yra lyg paties poeto prototipas – toks archetipinis gudrus išmin�?ius (ar ganytojas), kuo išmintingesnis, tuo labiau nežinantis. Tiesa, naujausioje knygoje jau spėjęs kai ką sužinoti, nes jau išaugęs iš kvailelio amžiaus („kvailys – pusę amžiaus giniau / save botagu!“, p. 23) ir žinantis, kad „stovėdamas vietoj / gi kelią tą patį nukaksi!“ (p. 24). Mūsų herojus jau viską po saule patyręs, netgi ir tai, ką patiria genijai („pats žinau // ką tie genijai jautė patyrė / ir nieko tenai ypatingo // na atmetus gal vieną ar kitą / gryniausią stebuklą“, p. 33), ir pasiekęs tokią nušvitimo būseną, kai „tiesą // sakant – man – dzin!“ (p. 34). Kaip ir ankstesnėse knygose, �?ia esama krikš�?ioniškų, budistinių ar platoniško diskurso dailaus persiliejimo. Simpatijas vis dar kelia neišsemiamos rytietiškos išminties persunkti tekstai. Pavyzdžiui, eilėraštis „Apie jūrą ir perlą“ (p. 107) arba šis – „Sapno matematika“:

                     

„virš žydin�?io karklo

sapnavosi paukš�?iai

 

trys didelės grįžti

pavargusios gervės

 

tre�?ioji sapnavos

antrajai

 

antroji pirmajai tik ši

nė vienai

 

užtat ryškiai ryškiai“ (p 70)

 

Nemažai šiame rinkinyje komunikacinių jung�?ių su kitais – gyvais ar jau mirusiais – poetais: Algimantu Mackumi („ir mirtis / nebus nugalėta“, p. 133), Nijole Miliauskaite („suverpetuoja uždraustam išeiti kambary“, p. 134), Henriku Radausku („ir suskaitytas / mano radauskai – // ne apie kepėjus / ne apie siuvėjus // apie vandenis / medžius ir vėjus“, p. 14), Gražina Cieškaite („Septyneilis Gražinai C“, p. 126), Sigitu Parulskiu („ne iš gyvenimo visa tai“, p. 44), Gintautu Dabrišiumi ir kitais, neišskiriant nė savęs paties („akimoju patyriau tai / ko niekados vėliau neužtikau // gudriausiose knygose / suprantama ir savosiose“, p. 47). Komunikuojama ir su kitokiais užslaptintais intertekstualiais veikėjais, kitaip tariant, autorius, kaip jam ir būdinga, truputį „slapyvardžiuojasi“.

Iš penkių skyrelių net du („Ne iš gyvenimo visai tai“) turi sąšaukų su pirmuoju Parulskio eilėraš�?ių rinkiniu „Iš ilgesio visa tai“ (1990). Kita vertus, jeigu jau „visa tai“ paimta ne iš gyvenimo, tai dar labiau Kajoko knyga susišauktų su Jono Basanavi�?iaus „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“... Abstraktusis „tai“ yra lyg kokia išsprūstanti prasmė, kelianti neap�?iuopiamumo ir būties slaptingumo bei virpesio jausmą, pavyzdžiui, šį: „aukš�?iausios / prabos virpesį kurį / kieno jei ne buvimo angelo / anuomet išgirdau“ (p. 47). „Tai“ nubrėžia ribas, sakytume skliauto, kurį gebama apimti rega, klausa ir visais kitais pojū�?iais. Už ribos jau būtų visiškas perviršis arba veidrodėjimas (p. 92), pavojingai vedantis anapusybėn. Kol kas autorius visas ribas kontroliuoja: „lygutėlė delta // tyki tyki / graži graži // tuo grožiu / kuris niekados / (nesibaigia? – ne, / kajokiuk, // mudviem / jau perviršis būtų)“ (p. 99). Ką reiškia „ne iš gyvenimo“, atsakymą rasime triptike „Malonumėlis“:

 

„žinai jeigu dar

ir gyven�?iau

 

būtų visiškas

perviršis, malonumėlis

 

nepakel�?iau tiek

bris�?iau į upę toks

 

labai

labai li bo“ (p. 17)

 

„Visa tai“ yra visokie nereikšmingi dalykėliai, pavyzdžiui, pokalbis su eilėraš�?iu, gėrėjimasis šlaituku ar kinrožių krūmu, ėjimas pamir�?iui, truputį miegojimas, sapnavimas arba tiesiog švilpiniavimas. Poeto gyvenimo intraversija: „tai ką jūs vadinate / mistika // aš vadinu kasdieniu rūpes�?iu“ (p. 93). Jeigu žvelgtume ekleziastiškai (ketvirtas skyrelis pavadintas „Ekleziasto vynuogynas“), sakytume, jog visõs knygos turinį atspindi jos dviprasmiška pavadinimo formuluotė: apie vandenis, medžius ir vėjus. Kitaip tariant, apie nieką, nes gaudyti vėjus – juk tuštybių tuštybė. Vėjo įvaizdžio knygoje išties nemažai. Jo interpretacija galima nuo krikš�?ioniškų motyvų („kur skliautų nėr nei vėjų // ir snaigės krito / tiesiai // ant altoriaus / statmenai“, p. 141) iki budistinio išminties vėjo.

Galėtume autorių pabarti nebent už perviršinius buitiškumus (pvz., eil., „Apie gamtinius reikalus“, p. 41), kurie būtų atleistini, pavyzdžiui, Dabrišiui. Kita vertus, ir apie buitiškumus Kajokas geba pasakyti labai sumaniai, filosofiškai paprastai. Esama keletas tekstų, kuriuose juntama pernelyg didelė min�?ių eklektika, pvz., eilėraštyje „Spanguoliukė Kornelija“ (p. 130–132). Nežinia, ar autorius sąmoningai siekė žodžių perviršio, ta�?iau skaitytojui šis tekstas ganėtinai klampus ir nesusiskaitantis.

Taigi, kas gi tas skaitymo malonumas, kuris, anot Rolando Bartheso yra individualus, ta�?iau jokiu būdu ne asmeniškas? Vadinasi, universalus, estetiškai patiriamas, sudirginantis skaitytojo kolektyviąją sąmonę. Kajokas jau ne kartą yra įrodęs, kaip puikiai jam sekasi „tai“ perduoti skaitytojui. Toji aukštoji vibracija perduodama reikšmių persidengimais („Dieve Dieve / užstok mane nuo Dievo!“, p. 108; „taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis“, p. 7; „taip gražiai / kad net / teisingai“, p. 22), potyrių perviršiais, išreikštais išvestiniais veiksmažodžiais („rytme�?iuoja“, p. 88), mažybiniais daiktavardžiais („šlaitukas // vangus toks o žvilgt / į akis – // ir per širdį žibuoklių peiliu“, p. 11) ar tiesiog elementariausiais prieveiksmiais ir tikslingais jų pakartojimais (labai labai, ryškiai ryškiai, balta balta, švaru švaru), suintensyvinan�?iais mintį ir estetinį efektą. Sakytume, po kiekvienu žodžiu slypi egzistencinė estetinio efekto geologija. Kajokas puikiai jau�?ia kiekvieno kūrybinio judesio ribas, tarkim, pakartojimas triskart jau nesukeltų tokio efekto. Jo tekstai yra patirti, išgyventi, išmedituoti, bet kartu turintys tam tikrą filosofinę sistemą ir struktūrą, kurią kiekvienas perpratęs, gali tapti kajokiuku. Tokių pusiau kajokų yra ne vienas, bet, laimei, dar nė vienas jų nepralenkė mokytojo.

 

Recenzijų konkursas.