Neringa Mikalauskienė. Šiek tiek apie šiokią tokią raganą

2016-01-15
 

Apie raganą Šiokiątokią: pasaka / Tomas Dirgėla; dailininkė Dalia Karpavi�?iūtė. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014. - 66p. – ISBN 978-9955-811-74-9

Tolo nutolo tie laikai, kai liaudies pasakų raganos turėjo tik neigiamo personažo funkcijas ‒ gąsdinti vaiką, perspėti jį apie pavojus, kylan�?ius peržengus saugią namų erdvę, arba tapti kliūtimi į tikslą ‒ tarpiniu priešininku, kurį nugalėjęs pagrindinis veikėjas inicijuojamas į herojų (suaugusiųjų) luomą. Profesionalių autorių kūryboje raganos įgyja vaikui patrauklių bruožų ‒ jos linksmos neklaužados, be kita ko, dar ir turin�?ios stebuklingų galių kerėti. Bene ryškiausia tokia veikėja, įėjusi į užsienio vaikų literatūros aukso fondą ‒ vokie�?ių rašytojo Otfriedo Preußlerio „Raganiukė“ (išleista 1957 m., į lietuvių kalbą pirmą kartą J. Kiliaus išversta 1975 m., vėliau vertimai kartoti) ‒ pasaka apie jauną, vos 127 metų sulaukusią raganą, kuri dar tik mokosi burti ir neteisingai supratusi seniausios raganos paliepimą tapti „gera ragana“, ima daryti gerus darbus: padeda silpniesiems ir nuskriaustiesiems. Visos kitos vaikų taip pamėgtos raganos, pavyzdžiui, šiuo metu išpopuliarėjusi Knisterio „Raganos Lilės“ serija ‒ tik Preußlerio „Raganiukės“ šešėliai: kam kartoti tai, kas jau atrasta? Nebent dėl mados...

Todėl Tomo Dirgėlos pirmasis žingsnis į vaikų literatūrą su knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ ‒ gana rizikingas. Viena vertus, tokį žingsnį žengti ir drąsiau, ir tvir�?iau: tiki, kad veikėja bus patraukli mažajam skaitytojui, kita vertus ‒ gali tapti neoriginalus, tuomet jau vaikų literatūros specialistai gūž�?ios pe�?iais neturėdami ką pasakyti. Ta�?iau laimė, apie T. Dirgėlos knygą pasakyti yra ką. Pirmiausia ‒ vardas: „Būna raganų šiokių. Būna ir tokių. Bet ir šiokia, ir tokia yra tik viena ‒ tai šios knygos ragana“ ‒ skelbia įrašas ant nugarėlės. Žaismingas vardas reiškia viena: neturima pretenzijų į tikrą raganiškumą, tik į „šiokį tokį“, galbūt ne visada nusisekusį (tuo Šiokiatokia yra artima gerai nemokan�?iai burti O. Preußlerio Raganiukei). Ragana Šiokiatokia gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: jos aplinka ‒ „be galo tamsaus ir tankaus miško vidurys“, trobelė, iš kurios kamino kyla tiršti dūmai... ‒ primena tradicinę liaudies pasakų, ta�?iau �?ia pat neleidžiama užsimiršti ir pateikiama šiandieninio gyvenimo realijų: Šiokiaitokiai reikia atsiskaityti „už malkas, internetą ir elektrą“ (p. 9). Šios dvi plotmės ‒ belaikė pasakinė ir kintanti šiandienos ‒ viena į kitą pereina taip natūraliai, kad autorių telieka tik pagirti už vientisą stilių.

Tekstas priskirtinas nonsenso literatūrai, tad nenuostabu, jog knygą išleido „Dominicus Lituanus“ leidykla, įkurta Vytauto V. Landsbergio, kuris pats „Rudnosiuku“ bei „Obuolių pasakomis“ kadaise įtvirtino šį žanrą lietuvių vaikų literatūroje. T. Dirgėlos knygelėje taip pat sumaniai žaidžiama kalba, kuriamos naujos loginės jungtys tarp žodžių, taikliai parenkami homonimai („Tėveliai dažniausiai klauso dainų apie meiles, seiles ar seilėtas meiles. Netrukus tokią Šiokiatokia ir užtraukė. O paskui atitraukė ir vėl uždainavo.“, p. 23; „Laisvalaikiu ragana raitydavo autografus gerbėjams ant savo poezijos knygų „Kaip mums gera gyventi“, kurių buvo išleista du tomai ir keturi jonai“, p. 67 ‒ išryškinta mano, N. M.). Vis dėlto, jei istoriją sudarytų tik šmaikštūs nesusipratimai (kasdienis bendravimas su katinu Pele ar su „nieku“, vis ataidin�?iu iš miško į Šiokiostokios pamąstymus, raganos bandymas tapti dainininke ar poete, epizodiniai susitikimai su durų meistru ar laiškanešiu, naivus noras įsigyti patį tinkamiausią automobilį...), knyga tikrai būtų ne daugiau nei pramoga: perskaitei, pasijuokei ir pamiršai. Ta�?iau ne viskas �?ia taip paprasta.

Pirmiausia ‒ pats Šiokiostokios charakteris. Kaip buvo minėta, tai ragana, neturinti didelių pretenzijų išryškinti kurią nors vieną savo pusę, tad jos būdas įgauna įvairesnių spalvų: iš pradžių ji tikrai atrodo piktoka (kad ir dėl elgesio su durų meistru), bet jos storžieviškumą ir nemandagų elgesį „užglaisto“ ir skaitytojų simpatijas kelia juokingi nesusipratimai ir nonsenso elementai. Ilgainiui imi suvokti, kad ir būdas jos toks yra ne be rimtos priežasties ‒ vaikystėje Šiokiatokia jautėsi labai vieniša: tėvai nuolatos keliaudavo (vėlgi artima situacija šiuolaikinei ‒ jie išvykdavo mokyti kitus išradėjus „skraidan�?ių šluotų gaminimo įmantrybių“, p. 49) ir dėmesio trūkumą dukrai bandydavo kompensuoti dovanomis („Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Raganaitės namuose susikaupė tiek žaislų, kad be žemėlapio negalėdavai apeiti“, p. 50), paskui ji prarado artimą draugą Stasiuką, kurį jo tėvai išsivežė į kitą miestą. Su juo, tiesa, iki tol irgi galėjo bendrauti tik pagudravusi: raganoms su žmonėmis kalbėti draudžiama („Bet niekas nedraudė dainuoti“, p. 51). Taigi raganos Šiokiostokios charakterio savybės ‒ motyvuotos (to šiuolaikinei pramoginei vaikų literatūrai dažnai pritrūksta).

Antra ‒ motyvuotas ir Šiokiostokios charakterio pokytis į gera knygos pabaigoje: ji vėl sutinka tą seniai prarastą vaikystės draugą. Ir tre�?iasis knygos privalumas ‒ tai, kas sekant siužetą atrodo virtinė pabirų epizodų (sapnas apie turgaus direktorių, durų meistro, vėliau ‒ laiškanešio apsilankymas...), ar net nepaaiškinami, iš pradžių vien nonsenso poetikai priskirtini elementai (kad ir tas pats „niekas“, vis atsišaukdavęs į Šiokiostokios pamintijimus), atomazgoje „susimezga“ į vieną logišką mazgą taip, kad vos ne kiekviena detalė tampa prasminga, ir neju�?ia (net suaugusiam skaitytojui – o gal būtent jam...) išsprūsta: „Ak, štai kodėl ten to reikėjo!“

Galbūt tik epizodas apie raganos Šiokiostokios bandymus tapti poete galėjo būti trumpesnis. Jis ir linksmins veikiausiai ne tiek vaikus, kiek tuos tėvus, kurie arti kultūros pasaulio (kitus rašytojus ar literatūros kritikus) ir kurie atpažins kadaise romantizmo suformuotą (ir vis dar niekaip iš grafomanų tekstų nesitraukian�?ią) mintį, jog poezija būtinai turi būti liūdna: ragana net pati ima ašaroti, perskai�?iusi pluoštą savo rašytų eilių, ir puola į kitą kraštutinumą ‒ apsisprendžia rašyti tik linksmus, „ūpingus“ eilėraš�?ius.

Epizodas apie Raudonkepuraitę irgi, atrodo, nėra labai reikalingas ir gali būti paaiškintas tuo pa�?iu nonsensu, kai norisi perkurti atpažįstamą vaikui siužetą. Nors logikos vis dėlto esama ‒ „Raudonkepuraitė“ daugeliui vaikų yra viena iš pirmųjų girdėtų pasakų, tad nenuostabu, jog jos elementai, nety�?iom įsiterpę į Šiokiostokios gyvenimo kasdienybę, nukelia ją į vaikystę, ir skaitytojui paaiškėja, jog tuo metu raganaitė iš tiesų buvo labai vieniša. Taigi tą, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nonsenso poetikai priskirtinas dalykas, galima laikyti ir autoriaus viražu psichoanalizės link.

Negalima nepaminėti ir dailininkės Dalios Karpavi�?iūtės pastangų, kurių dėka knygelė tapo dar vientisesnė. Iliustracijos primena aplikacijas, jos gyvos, žaismingos, šokte šoka puslapiuose ir iš vieno puslapio į kitą. Oranžinė lyg apelsinas, kupina teigiamų emocijų ta T. Dirgėlos istorija „Ape raganą Šiokiątokią“, bet ‒ ne saldi.

Recenzijų konkursas.