Auritos Trasykytės rašinys-atsiliepimas

2016-01-20
 

 

 

 


 
Apie raganą Šiokiątokią: pasaka / Tomas Dirgėla; dailininkė Dalia Karpavi�?iūtė. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014. - 66p. – ISBN 978-9955-811-74-9

 

 

Labas!

Aš – Aurita. Man dešimt metų. Esu ketvirtokė. Labai mėgstu skaityti knygas. Turiu broliuką. Jam dveji metai. Jo vardas Jonas. Bet kadangi jis dar nedidelis, tai – Jonukas. Jeigu jis pamatys kokioj nors knygelėj mašiną, tai visą dieną ir kalbės: „macina, macina“. Mo�?iutė sako, kad kai užaugsiu būsiu poetė. Dėl to, kad kai skaitau tiesiog kaip poetė.

Gerbiamas rašytojau Tomai Dirgėla!

Rašau Jums norėdama padėkoti už raganišką knygą. Jei nebūtumėte sukūręs tokios linksmos knygos, turbūt, net nebū�?iau pagalvojus, kad galėtų būti tokių poetiškų raganų.

Žinau, kad būna geros ir blogos raganos. Ragana – moteriška pasakų ir sakmių būtybė, turinti stebuklingų galių. Dar žinau, kad jas, kai pagaudavo, skandindavo arba degindavo ant laužo. Vos nepamiršau paties svarbiausio dalyko, kad jos skraido ant šluotų.

Jūsų knygą aš perskai�?iau net 3 kartus. Kiekvieną kartą beskaitant man ji pasidarydavo vis įdomesnė.

Patiko raganos vardas – Šiokiatokia. Tarsi ne visai tikra ragana. Sunku jai. Gyvena trobelėje tamsiame miške ir jai reikia susimokėti už malkas, internetą, elektrą. Taupydama pinigus Šiokiatokia turguje nusiperka pigų katiną, kuris „mūkia kaip karvė, gieda kaip gaidys, miaukia kaip katinas, o iš tikrųjų yra pelė“. Juokinga skaityti, kaip ragana prausia tą savo katinišką pelę. Iš pradžių atrodo, kad ragana bus gera, ta�?iau vėliau paaiškėja, kad ji pikta, turi „baisiai gergždžiantį“ balsą. Labai negražiai ji pasielgia su durų meistru. Bet, sužinojus, kad ji vieniša, pasidaro jos gaila. Raganos tėveliai, besirūpindami šluotomis, pamiršo, kad turi dukrą, kuri liko ne tik skraidyti, bet ir burti neišmokyta. Nieko daugiau raganai ir nebeliko daryti, kaip iš vienatvės kurti eilėraš�?ius. Tų eilėraš�?ių Šiokiatokia prikūrė tiek daug, kad net skaityti juos atsibodo.

Daug juokingų nutikimų nutiko raganai Šiokiaitokiai. Man labiausiai patiko, kaip ji kalbėjosi su policijos pareigūnais.

„– Laba diena, pareigūnas Adomaitis. Vairuotojo pažymėjimą parodom, – tarė patrulis.

– Šaunuoliai, – atsakė jam ragana.

– Nesupratau?!

– Sakau, šaunuoliai esate, jeigu vairuotojo pažymėjimą parodote.

– Vairuotojas, ar tamstai viskas gerai? – pasiteiravo pareigūnas Adomaitis.

– Kur vairuotojas? – apsidairė Šiokiatokia“ (p. 59).

Tikra išdykėlė! Apsidžiaugiau, kad raganai gerai viskas baigėsi. Ji pamilo žmonių vaiką Stasiuką. „Jie susiglaudė ir nuo kitos dienos pradėjo gyventi drauge“. Šeimynėlė susilaukė septyneto vaikų, „nesuprasi ar raganiukų, ar žmogeliukų“.

Gerbiamas rašytojau, norė�?iau Jūsų paprašyti, kad parašytumėte dar septynias knygutes, tokias pat linksmas ir juokingas, apie tuos gimusius raganiukus ar žmogeliukus. O raganos Šiokiostokios norė�?iau paprašyti, kad pabandytų paburti, kad išsipildytų mano karš�?iausias noras – apsilankyti Vilniaus knygų mugėje.

Aurita Trasykytė,
Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos 4 klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.