Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Į nugarą alsuojanti ateitis
2016-01-16
Atjunk: romanas / Rebeka Una. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 267 p. – ISBN 978-609-01-1898-6
Rebekos Unos romanas jaunimui „Atjunk“ – 2014 m. leidyklos „Alma littera“ surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas. Tai distopijos žanro pasakojimas apie ateitį, galimas daiktas, jau alsuojan?ią į nugarą. Tai išskirtinė istorija apie Grytą, gyvenime ieškan?ią daugiau nei gali atrasti. Tai knyga apie žmones, kurie, deja, neturi pasirinkimo gyventi kitaip. Knygos veikėjų pasaulyje nėra nieko tikro, viskas perkelta į virtualią erdvę, užrašines, sistemą. Tai pasakojimas jauniems žmonėms, negalintiems įsivaizduoti savo kasdienybės be mygtukų maigymo klaviatūrose, be žybsin?ių lempu?ių ekrane ir daugybės kitų laiką vagian?ių chaotiškų internetinių erdvių.
Pagrindinei kūrinio veikėjai Grytai sunku pritapti steriliai išvalytame pasaulyje. Juk nuo aplinkos saugo bioninė plėvė, į kurią įvelkamas kiekvienas žmogus nuo penktos klasės. O juk dar kiekvienuose namuose yra būtinas „baldas“ – greitintuvas, kuris nuslopina norą judėti ir nerimą, bet kokį žmogišką jausmą. Kaip ir būdinga paaugliams, mergina priešinasi sistemai, kur žmonės retai susitinka, kur nebepažįstami pojū?iai, o tikrąjį gyvenimo džiaugsmą, laimę patirti pa?iam įmanoma tik įsivaizduojant, nugirdus slaptą pokalbį arba seife (taip vadinamos dar kai kuriuose namuose išlikusios spintos su knygomis) susiradus informacijos. Pasaulyje, kuriame yra nuolat sekama ir kontroliuojama, mergina jau?iasi labai prislėgta, todėl nedrąsiai, bet pamažu priešinasi. Ta?iau, kai Grytos kasdienybėje atsiranda bi?iulis Mantas, kuris taip pat bando ištrūkti iš sistemos, viskas pasirodo daug sudėtingiau... Mergina ir vaikinas turi apsispręsti, ar likti sistemoje, ar rizikuoti ir išbandyti draudžiamus dalykus. Be to, Gryta nuolat ilgisi gyvo bendravimo, išgyvena dėl sesutės Inos, bando suprasti Itrą, mėgsta lankyti senolę Daną, su kuria ją sieja ypatingas ryšys. Pasakojimai, išgirsti iš Danos, tarsi laiko tiltas merginą nukelia į tikrąją realybę bent akimirkai...
Knyga labai aktuali šiais, beveik informacinių sistemų apogėjų pasiekusiais, laikais. Modernus pasaulis, technologijos ir kitos artumą naikinan?ios priemonės iš pa?ių žmonių atima svarbiausius gyvenimo pojū?ius. Kažkur dingsta laikas, praleistas su artimaisiais, meilė, empatija, judėjimas, gyvenimo patirtis ir visi tikri išgyvenimai, iškeisti į „saugesnį“, patogesnį pasaulį. Jie pamažu išsitrina iš mūsų gyvenimo ir darosi nebeatpažįstami. Dažnai atrodo daug papras?iau viską perkelti į virtualią erdvę ir pakeisti vos vienu mygtuko spustelėjimu. Tada niekas tavęs neteis, niekas nė nežinos, kas esi iš tiesų. Ta?iau niekas nepakeis ir to jausmo, kai gyvas žmogus lie?ia gyvą žmogų, kai žiūrima tiesiai į akis ir kai žmogaus veidas išspinduliuoja tikrąsias emocijas.
Pasidaro labai liūdna, kai supranti, kad vieną dieną ši knyga grei?iausiai atrodys tarsi tikras „ateities pranašas“ ir, kas dabar atrodo neįmanoma ir gąsdina, kada nors gali tapti labai blankia, beskone realybe, iš kurios jau nebeišgelbės nei praeities prisiminimai, nei slapta nugirsti pokalbiai, nei seifai. Dar prieš kelis dešimtme?ius žmonės, skaitydami šią knygą, nė nebūtų supratę, apie ką joje rašoma. Virtualus gyvenimas? Virtuali erdvė? Translaifas? Galų gale ir pats internetas? O kas, jeigu mes ir esame tie žmonės, po truputį artėjantys į tokią realybę? Noras visko gauti grei?iau, papras?iau ir daugiau daro mus robotais, kurie pamiršta sustoti, pamiršta atsikvėpti ir įkvėpti tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Kaip retai galima sutikti žmogų, dar nepaliestą visų naujovių, kuriam visavertį džiaugsmą teiktų vakaras su šeima be jokių papildomų priemonių, kuriam išvyka į gamtą ir atsiribojimas nuo rutinos būtų daug malonesni už naršymą virtualioje erdvėje ir kuris nesutriktų iš tiesų, o ne virtualiai užkalbintas kito. Ko vertas gyvenimas, jei, išskyrus internetinę erdvę, nebelieka nieko tikro? Ko vertas bendravimas, kuris remiasi tik raidėmis ekrane ir balsu, sklindan?iu iš įvairiausių įrenginiuose įmontuotų mikrofonų? Kažkas turi likti, kad galėtų išsaugoti žmoniškus santykius, kuo daugiau tikrų emocijų ir neleistų išnykti tikrajai žmonijos paskir?iai. Tokių min?ių sukelia perskaityta knyga.
Kartais norisi, kad viskas, kas vyksta virtualioje erdvėje, persikeltų į realybę. Tada pasaulis atgautų bent dalelę savo tikrumo. Ta?iau atrodo, kad patys naikiname visas galimybes, kurių turime kur kas daugiau nei galime įsivaizduoti. Papras?iausias pavyzdys: mes daug mieliau pasirenkame bendrauti socialiniuose tinkluose nei žvelgti akis į akį. Taip bendraudami sutaupome laiko, energijos ir taip įsivaizduojame, kad pasitikime savimi. Žmonės svetimėja, modernėja ir tik laiko klausimas, kada mūsų pasaulis taps toks, kokiame gyvena Gryta. Vieni, kaip ir ji, bandys priešintis, kiti, galimas daiktas, paklus sistemai ir gyvens įkalinti...
Skaitydama pasigedau veiksmo, siužetas – tarsi tiesi linija per visą knygą... Bet gal taip ir turi būti, kai greitintuvas slopina norą judėti, kai išmokstama gyventi be jokių netikslingų judesių, ir tas nuobodulys, gyvybės trūkumas pasakojime pasidaro pagrįstas? Tai tik dar labiau privertė susimąstyti apie mūsų visų laukian?ią ateitį.
Rebekos Unos romanas „Atjunk“ man labai priminė Lois Lowry apysaką „Siuntėjas“, pasakojan?ią apie taip pat idealiai sutvarkytą ateities pasaulį, apie skaudžius praradimus ir labai niūrią ateitį, kai, galimas daiktas, viskas bus tarsi tvarkingai sudėliota į lentynas, ant jų nesikaups jokios dulkės, bet neliks ir tikrosios patirties. Ta?iau visada minioje atsiranda maištautojų, besistengian?ių, kad gyvenimas neprarastų savo spalvų. Ir tai palieka viltį: ateityje pasaulis galbūt bus kitoks, jei jaunimas skaitys tokias knygas ir vertins, ką gauna ir ką praranda.
Kotryna Jokšaitė,
Mažeikių Merkelio Ra?kausko gimnazijos 3 d kl. mokinė
