Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“

2016-01-25

 

 

 

Niujorko respublika: romanas / Akvilina Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 221 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. – ISBN 978-609-01-1897-9

„Septintasis aveniu kvepėjo keptais kaštonais…“ – tai citata iš pirmosios mano perskaitytos šios autorės knygos, kuri mane į daug ką paskatino pažvelgti kitaip… Jau pavadinimas tarsi informuoja, jog knygoje bus kalbama apie Niujorko respubliką, apie laisvę, nes knygos viršelyje pavaizduotas baltas balandis, kuris ir yra Oskaras Paukštis su žaliu lapu snapely. Deja… Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus žmonių likimus. Apie Vilnių, paukš�?ius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus bei Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatri�?ė ir Oskaras. O Niujorko respublika – Beatri�?ės ir Oskaro štabas, kampelis, atskirtas nuo viso pasaulio. Jiems, šios knygos pagrindiniams veikėjams, tas rūsys – tai mažas Niujorkas Lietuvoje. Įsikūrė jį todėl, kad turėtų kur nors vietelę pabūti nepriklausomiems. Kai Oskaras pasako Beatri�?ei, jog tėvai jį žada išsivežti, – vienintelė išeitis – pabėgti iš savų namų, kuo toliau nuo tėvų, tokio gyvenimo… Į NIUJORKO RESPUBLIKĄ.

Tai romanas, kurį, manau, kiekvienam lengva skaityti, nes autorė pasakoja paprastai, nuoširdžiai, įsigilindama į paauglių kalbos savitumą, mintis, jų pasaulį. Įdomi kūrinio sandara: knygos skyriai sudaryti pagal metų laikus, kiekvienas jų turi tam tikrą istoriją ar nuotykį. Pagrindinė veikėja Beatri�?ė labai įdomi mergaitė, ji siekia būti tokia pat daili ir graži, kaip ir jos geriausia draugė Margarita. Bet  ši  nuveda Beatri�?ę iš vieno gyvenimo į kitą, kuriame klampus  cigare�?ių, alkoholio liūnas… Sužavėjo ši herojė, nes labai vertina draugystę ir draugus. O juk tai – viena didžiausių vertybių! Ir, kai jos gyvenime, kaip ji pati žino, nenusimato nieko naujo, jokių permainų (tik kasdien tėvai be perstojo riejasi, mo�?iutė su kaimyne gin�?ijasi, kuri mirs pirma, o mažesnioji sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos), ji pati save tikina: juk kada nors turi įvykti kas nors ypatinga! Kaip svarbu, manau, ir mums tikėti, kad po tamsios nakties visada patekės saulė (vis prisimenu kažkur skaitytą nuostabią mintį).

Knygos pasakotojas tarsi iš šalies stebi žmonių gyvenimą, vertina poelgius, pataria. Jau vien dėl to labai įdomu jaunam žmogui ją skaityti. Tai tarsi mūsų kasdienybė su pirmąja  meile, paauglystės išbandymais – išsiskyrimais, nuoskaudomis ir liūdnomis akimirkomis, kurios lydi beveik kiekvieną dieną. O ir Beatri�?ė tokia pat paauglė, kaip ir mes visi. Štai man įsimintiniausia knygos situacija, kai į klasę įžingsniuoja Oskaras, oi, kaip sužvilga Beatri�?ės akys – meilė… iš pirmo žvilgsnio: „Jis buvo ištįsęs dar daugiau už Beatri�?ę, juodais susitaršiusiais plaukais ir tamsaus gymio veidu. Vilkėjo ne uniformą, o tamsiai rudą švelnios vilnos megztinį… jo batai buvo juodos spalvos, kad į juos žiūrėdama galėjai dažytis blakstienas…“. Pasakotojas palaiko abi puses: ir Beatri�?ę, ir Oskarą. Jam svarbu, kad skaitytojas suprastų, ką išgyvena vienas ir kitas veikėjai. Svarbiausia, kad skaitytojas įsimintų Niujorko respubliką, kurioje buvo tokie laimingi, jie abu kovojo, kad kažkuris neišvyktų. Netikėta knygoje dar ir tai, kad yra dvi poros pagrindinių veikėjų – tai Beatri�?ė ir Oskaras bei Kamilė ir Emilis, bet tik pabaigoje atskleidžiama, kad visą šią istoriją papasakoja Beatri�?ės sesuo Kamilė.

Labai romane patiko autorės sukurti aprašymai: �?ia tarsi pajunti ir užuodi kepintų kaštonų kvapą, tą tikrąjį senąjį Vilnių… Ir atrodo, kad aš taip pat esu ten, kartu vaikš�?ioju po siauras gatveles ir išgyvenu kiekvieną linksmą ar liūdną Beatri�?ės gyvenimo akimirką. Ne veltui yra sakoma, kad knygose – tikras gyvenimas. Tuo tikrai įsitikinsite skaitydami romaną. Tik liūdna, kad romane tas gyvenimas piešiamas daugiau juodomis spalvomis: „Viskas baigta. Beatri�?ė pažvelgė pro langą prieš mirtį. Niūrus rudens lietus jau spėjo persmelkti į žemę beveik sulindusius kaštonus… Koridoriuose nuaidėjo iš zoologijos sodo pabėgusių liūtų riaumojimas. Lyg laukinių arklių kaimenę nubėgo penktokai…“. Tenka ir pa�?iam skaitytojui susimąstyti – juk ir kiekvienoje mokykloje taip būna, bet niekada nebū�?iau pagalvojusi, kad mokykla tikrai kartais primena tikrą zoologijos sodą. A�?iū autorei už tokį „vaizdingą“ palyginimą!

Knygos pabaiga nustebino: klaidingai aš ją suvokiau, nes tikroji pabaiga jau apie suaugusią Beatri�?ę Niujorke. Ir tik atidžiai perskai�?ius supratau, kad knygos pradžia ir buvo knygos pabaiga... O po jos radau (taip dažnai rašome laiške) Post Scriptum, kur Beatri�?ės sesuo Kamilė paaiškina, kiek daug pati suprato apie visa tai, kas dėjosi, kol ją tada laikė „mažvaike“. Ir pati Kamilė sako, jai visada patiko pasakų knygos, tad ir ši neturėtų turėti pabaigą, nes dar neaišku, kaip viskas susiklostys. Bet... juk pasakos dažniausiai baigiasi laimingai! Tai mane ir priver�?ia giliau susimąstyti...

Ir dar... mano POST  SCRIPTUM: norė�?iau pasiūlyti bendraamžiams ir net suaugusiems būtinai perskaityti šią knygą. Net nesvarbu, jeigu pasirodys, kad ji neįdomi, bet taip iš tikro nėra. Tiek nedaug tereikia… Tik įsijauskit, pabūkit nors kartais knygos herojų vietoj, patirkit visa tai, ką jie išgyvena, patys kada nors papasakokite štai tokią istoriją, kuria galbūt net susidomėtų visas pasaulis. Tiesiog fantazuokite, įsimylėkite, nes... GYVENIMAS GRAŽUS.

Erika Poškutė,
Šiaulių r. Kuršėnų Daugėlių pagrindinės mokyklos
8 kl. mokinė

Konkursas moksleiviams.