Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
„Niujorko respublika“ – viena naujausių iš perskaitytų mano knygų. Nors ir ne tobulai parašyta, kritikuoti dėl istorijos jaudulio negalė?iau. Ji it žaibas skina laurus mano mėgstamiausių sąraše. Ne kiekvienas autorius be jokio prieskonio parodo gyvenimą, ne pro rožinius akinius, o tokį, koks yra iš tikrųjų.
Pirmąsyk pama?iusi knygą nusistebėjau – ji apie paukš?ius, enciklopedija ar ką? Bet vos pradėjus skaityti, ji įžiebė šypseną veide. Supratus, kad Beatri?ei patinka paukš?iai, labai labai patinka, ir tas paukštelis ant viršelio įgijo prasmę. Juk balandis – meilės ir taikos simbolis, tie jausmai, kurių taip mažai merginos šeimoje. Mama ir tėvas pykstasi, sesuo sekioja, mo?iutė staiga užgęsta...
Knygoje mokoma gyventi. Gal tai ir nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje, bet puslapiuose atsispindi gyvenimo spalvos, skausmas, laimė ir rūpestis.... Mano manymu, tai geriausia ir realistiškiausia šių metų penketuko paaugliams knyga. Rekomenduo?iau ją bendraamžiams ir vyresniems, kurie tikrai įžvelgtų joje ypatingą prasmę.
Man išties patiko Viktorijos charakteris – rūkanti mergina turėtų būti nusivylusi gyvenimu ir praradusi viltį atrasti ką nors gero. O ?ia – visa laiptinė pilna dūmų, bet mergina viliasi ne tik ištekėti, bet ir susilaukti vaikų! Viktorija – neįprasta. Ne tik noriai kalbasi su mažąja Beatri?ės sesute Kamile, į ką dažnas paauglys numotų ranka, bet ir atskleidžia keletą mažy?ių paslap?ių, apie kurias sužino ir skaitytojas – parodo savo suknelę, pasako, kad įtaria, jog vaikinas greit pasipirš, kad norėtų vaiko....
O ir pati Kamilė kelia susižavėjimą. Atrodo, visai vaikas dar... O ne tik iš namų neatsiklaususi eina, bet ir sergantį berniuką ant kalno pasivažinėti išprašo. Skaitant galvojau: „Na ir drąsuolė, aš taip net dabar neišdrįs?iau...“ Tai toks personažas, kurio negali nemylėti, kuris man primena pa?ią autorę, kuri išties rašė apie seserį. Miela ir smalsi, net šiek tiek įkyri, pavydžiu Beatri?ei šitokios sesytės.
Save atradau jos pa?ios personaže. Taip, gyvenu truputį geresnį gyvenimą už ją, bet ji – tas vienintelis veikėjas, kurio negalėjau užmiršti. Per ją ir užuodžiau Niujorko respubliką, kvapą, sumišusį su Oskaro ir upės kvapais. Jau?iau deginan?ią gėdą po Gaidienės pašaipų, ir tikrai bū?iau kaip nors atsikirtusi, kaip padarė ji. Ir liūdesį, Oskarui išvykus, ir susierzinimą po nesibaigian?ių babos ir Katažynos kalbų apie mirtį...
Širdį suspaudė knygos pabaiga. Juk grįžtame į prologą, tik šį kartą viskas realu, o ne sapnas per Gaidienės matematikos pamoką. Beatri?ė tikrai Niujorke, jai virš galvos išties ?irškia Passer Domesticus, paprastas žvirblis. Kur ji skuba? Į ypatingą susitikimą...
Epilogai visada daugiau ar mažiau graudina, bet suvokimas, kad tavo mylimas veikėjas jau nebe toks pat, kiti branginti personažai irgi pasikeitė – labiausiai. Užvertusi knygą išsitiesiau kėdėje ir pagalvojau – kur jie visi? Kur juos nuvedė gyvenimas? Žinoma, kai kurių gyvenimas atskleidžiamas, bet visi kiti? Sandra? Tomas? Ir visi bevardžiai, kurie buvo toje istorijoje... Kur jie?
Linkiu autorei didžiulės sėkmės. Žavite ne tik šia, bet ir kitomis knygomis, pavyzdžiui, „Kengūrų slėnio paslaptis“. Tikiuosi ateityje išvysti ir daugiau knygų su Akvilinos Cicėnaitės pavarde ant viršelio.
Nuoširdžiai,
Jūsų skaitytoja Ainė Lašaitytė
Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
