Ar Kristina grįžo per pilnatį?

2016-01-28

 

Kristina Gudonytė – režisierė, scenarijų autorė, aktorė, dailininkė, viena žinomiausių Lietuvos paauglių literatūros rašytojų, išleidusi keturias, visas didelio pasisekimo sulaukusias knygas jaunimui. Autorė sako, kad pati knygas paaugliams rašo, nes juos supranta ir myli labiausiai. „Jei pajusiu, kad pradedu kažko juose nesuprasti, kad beviltiškai pasenau ir imu piktintis jų kartais neprognozuojamu elgesiu, neberašysiu, nes nemoku meluoti arba tai darau labai netalentingai,“ – sako ji. Dvi jos knygos jau buvo išrinktos paauglių Metų knygomis – „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009-aisiais ir „Ida iš šešėlių sodo“ 2012-aisiais. Šiais metais tos pa�?ios karūnos siekia ir naujasis autorės kūrinys „Jie grįžta per pilnatį“ – šiurpus istorinis romanas, išskirtinai įtraukiantis į veiksmo sūkurį. Paauglių kelionės iš dabarties į praeitį, iš praeities į dabartį, meilės, baimės, mokslas ir magija, fantazijos ir istorija – viskas susilieja prieš akis į vieną neįtikėtiną, ta�?iau kartu tokį pažįstamą pasaulį. Knygų kaip ši šiuo metu reta. Ji iškart išsiskiria savo tema ir stiliumi. Tiesa, tai galima pasakyti apie daugelį K. Gudonytės knygų, pavyzdžiui, kitą jos išpopuliarėjusią istoriją „Ida iš šešėlių sodo“. Abu romanai unikalūs. Bet ar trejus metus ruošta knyga pranoko ankstesnįjį autorės kūrinį?

„Jie grįžta per pilnatį“ pasakojama trijų paauglių – Bertos, Žygio ir Augio – istorija apie kiną, magiją, šių dienų ir jau seniai dingusio Vilniaus atvaizdus, susipynusius laike ir erdvėje. Viskas prasideda nuo poros paauglių, kurie filmavimo aikštelėje atsitiktinai pastebi vaiduoklį ir sutinka įtartiną vyriškį, kuris vėliau pasirodo esąs istorinė asmenybė – žymusis magas Tvardovkis, be galo įsimylėjęs karalienę Boną bei kadaise Žygimanto Augusto prašymu iššaukęs jo mylimosios Barboros Radvilaitės dvasią. Magas, kaip galiausiai paaiškėja, sugebėjo tapti nemirtingu, o dabar jau kelis šimtus metų klajoja po pasaulį. Tai vis jo kaltė, kad Žygis su Augiu prasmenga į 1535-uosius metus, kur jie klajoja po neatpažįstamą Vilnių. O jų draugei Bertai lieka tvarkytis su Tvardovskiu ir bandyti sugrąžinti vaikinus namo. O dar nety�?ia į XXI a. atgabentas Žygimantas Augustas!

„Ida iš šešėlių sodo“ – romanas apie visuomenės atstumtą mergaitę Idą, priimtą paauglės Sofijos namuose. Ida neturi namų, o pati yra kitokia – ji neišauklėta, jos vaizduotė ir požiūris į pasaulį nesutriuškinti realybės. O tiek suaugusieji, tiek bendraamžiai Idą engia – ji ir vagia, ir mušasi, kalba apie dalykus, nesuprantamus kitiems, tad žmonės ją atstumia. Tuo tarpu Sofija, kuo artimiau susipažįsta su mergaite, tuo didesnį jai jau�?ia pavydą – Sofija protinga, puiki mokinė, turi daug draugų, daug žino ir supranta, mokosi iš visko, talentinga, ta�?iau yra visokeriopai nustelbiama, regis, kažkokios benamės išprotėjusios besvai�?iojan�?ios mergiūkštės.

Abi knygos yra savaip įspūdingos, unikalios ir pamokan�?ios. Idos istorija neilga, lengvai skaitoma. Istorinis romanas ilgesnis ir sudėtingesnis, jame daugiau veiksmo ir detalių. Didžiausias šių knygų skirtumas, parodantis rašytojos meistriškumą ir talentą, – kad „Ida iš šešėlių  sodo“ gilinasi į žmogaus emocijas ir bendravimą, į pavydą ir toleranciją, pasineria į meilės ir amžinybės reikšmės ieškojimus, palie�?ia mus emociškai. Tuo tarpu „Jie grįžta per pilnatį“ – tiek juokinga ir įdomi nuotykių istorija, tiek edukacinė knyga, pasakojanti ne tik apie mums visiems puikiai pažįstamą Vilnių, bet ir supažindinanti su faktais, kuriuos retai kur išgirsime, apie Vilniaus renesansą. Šioje knygoje labai daug dėmesio ir laiko skirta tiksliems istoriniams faktams ir detalėms, kurie be galo subtiliai supinti su autorės fantazija. Istorinių asmenybių charakterių savybės buvo ypa�? puikiai atskleistos, ta�?iau, mano nuomone, kitose autorės knygose originalūs veikėjai buvo geriau išvystyti, turėjo įdomesnius ir išraiškingesnius, subtilesnius charakterius, bet tai galbūt todėl, kad ši knyga labiau susitelkia į veiksmą ir jo vietą nei į veikėjus. Tuo tarpu kalbant būtent apie veiksmo vietą ir laiką, „Jie grįžta per pilnatį“, be abejonės, nustelbia kitas knygas. Nuostabiai aprašyta XVI a. Vilniaus architektūra, to laikme�?io tradicijos, įvairios detalės (nuo drabužių iki kankinimo būdų) aiškiai ir įdomiai pateiktos skaitytojui. Klajones po Vilniaus požemius įkvėpė sapnas iš knygos „Ida iš šešėlių sodo“, taip pat ir pa�?ios autorės jaunystės aistra tyrinėti seniai užmirštus požemių kampelius. Taip pat manau, kad istorinė nuotykių literatūra yra patrauklesnė paaugliams nei gilūs pamąstymai, kurie dažniausiai sudomina labai konkretų skaitytoją.

Taigi nors šios K. Gudonytės knygos labai skirtingos ir jas gana sunku lyginti, yra aišku, kad autorės naujasis romanas pranoksta kitus vien tuo, kad kūrėja nesilaiko klasikinio jaunimo literatūros stiliaus šablono, taip pat vertingas kaip idėja – rašytojos talentingai įpinta Vilniaus istorija supažindina šių laikų mažai kuo besidomin�?ius paauglius su sostinės gyvenimu prieš šimtus metų. Su tokia originalia, spar�?iai tobulėjan�?ia ir besikei�?ian�?ia autore Lietuvos jaunimo literatūra pasidaro daug įdomesnė ir patrauklesnė.

Ema Purickaitė,
Klaipėdos Vydūno gimnazija, 8 D kl.

Konkursas moksleiviams.