Knygos recenzija

2016-02-01

 

Aš perskai�?iau Ramunės Savickytės knygą „Adelės dienoraštis. Ruduo“. Ši knyga išleista Vilniuje 2014 metais. Mokytojos rekomenduojama knyga mane pirmiausiai sudomino savo pavadinimu. Juk visada įdomu skaityti dienoraštį, nes jame gali įžvelgti slap�?iausius jį rašan�?iojo min�?ių labirintus. Pagrindinė knygos veikėja – ketvirtokė mergaitė Adelė, rašanti dienoraštį apie santykius su savo artimaisiais ir naująja mokytoja.

Pirmuosiuose dienoraš�?io puslapiuose sužinome, kad Adelė geriausia klasės mokinė, kad ji rašo be klaidų ir moka gražiai piešti. Mergaitė dar prisipažįsta, kad ji išgyvena dėl to, kad jos tėvai skiria daugiau dėmesio mažajam broliukui nei jai. Adelė labai liūdi, nes į mokslo pradžios šventę ėjo viena, todėl, kad ,,tėtis dirba, o mama liko namie su sergan�?iu broliuku“. 

Mokykloje taip pat Adelei nėra smagu. Iš pradžių Adelės santykiai su mokytoja buvo prasti, nes mergaitei ji labai nepatiko: „Ji didelė, negraži, balsas vyriškas, lūpos raudonos“. Adelei mokytoja  „visai ne miela , jos balsas storas, jai auga ūsai ir smirda iš burnos“. Ta�?iau vienas įvykis pakeitė Adelės požiūrį į mokytoją. Kartą po pamokų mokyklos kieme mergaitė rado mažą šuniuką. Ir Marta, ir Monika, ir kiti klasiokai pasibjaurėjo vargšu šuneliu: ,,tokių valkatėlių pilnas mūsų rajonas“. Kaip ty�?ia tuo metu pro šalį važiavo naujoji mokytoja. Ir ką jūs manote? Ji pasisiūlė šuniuką pasiimti į savo namus ir pasakė švelniu balsu: „duok duok, aš jį išprausiu ir pamaitinsiu“. Taigi mokytoja Lukrecija iš tikrųjų turi  gerą ir jautrią širdį.

Kai aplankyti Adelės iš kaimo atvyko mo�?iutė, jos abi sumanė pasekti mokytoją. Žvilgtelėję pro mokytojos lango užuolaidas jos pamatė, kad ji namuose slaugo savo sergan�?ią mamą. Lukrecija buvo nelaiminga, o ,,nelaimingas žmogus niekada nebūna mielas“. Taigi Adelė baigiantis rudeniui suprato, kad naujoji mokytoja iš tiesų yra švelni, maloni, mylinti ir draugiška.

Perskai�?ius šią knygą mane užvaldė jausmas, kad nereikia apie žmogų spręsti iš išvaizdos ir jo nepažinus jį smerkti ar nemėgti. Reikia mokėti žvelgti širdimi. Siūlau knygą perskaityti ir berniukams, ir mergaitėms. Ji paprasta, bet ne prasta, ją lengva ir įdomu skaityti. Manau, kad reikėtų skaityti kuo daugiau įvairių knygų, nes jos praturtina mūsų jausmus, žodyną, skatina fantazuoti bei mąstyti.

Kamilė Didjurgytė,
Kauno S. Daukanto progimnazijos
6a klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.