Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
2016-02-03
„Atjunk – knyga apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje“, – šią mintį mums bando įrodyti (ir įrodo) knygos autorė Rebeka Una. „Atjunk“ – tai pirmoji jaunos rašytojos, pasirašan?ios Rebekos Unos slapyvardžiu, knyga. Romanas išleistas „Alma littera“ leidykloje 2015 metais, jį iliustravo dailininkas Agnius Tarabilda. 2014 metais ši knyga tapo pirmojo Lietuvos paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja.
Tai kuo gi galime virsti netolimoje ateityje? Kokiame pasaulyje gyvensime? Kokie žmonės gyvens šalia mūsų?
Steriliai išvalytas pasaulis, visi pozityvūs, nelikę blogų jausmų, neapykantos. Visi tobuli. Visos žmogaus emocijos, spalvos, jausmai perkelti į užrašines, per kurias galima bendrauti su daugiau nei vienu žmogumi iš karto. Ta?iau yra mergaitė Gryta, pagrindinė šios knygos veikėja, kuriai sunku gyventi naujame ir daug geresniame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame negali susižeisti, nes tave saugo plėvė – dar viena oda, kurios ląstelės susimaišo su žmogaus organizmo ląstelėmis. Su ja nejauti ne tik skausmo – nieko, esi guminis. Gali net pasikeisti pasenusius organus ir pratęsti gyvenimą. Ta?iau Grytai toks gyvenimas netinka ir nepatinka.
Naujasis pasaulis tobulai išvalytas nuo visko, kas žmonėms atrodė nereikalinga, gyvenimas tiesiog tobulas. Bet kaip toks tobulas gyvenimas gali turėti tiek daug trūkumų? Mergina negali suprasti, kodėl susitikti su žmogumi akis į akį nėra normalu. Jai kyla noras bendrauti su žmonėmis gyvai, nors per užrašines gali tai daryti dispersiniu skliautiniu koncentravimusi. Grytai kyla noras bėgioti, nors bėgioti gali ir translaife, kyla noras liesti, valgyti žalią, gyvą maistą, nors tam yra pakaitalas – buteliukai su vitaminais, kurie suteikia jėgų, kyla noras uostyti sesutės Inos moliu kvepian?ias rankas, kai ji grįžta iš mokyklos, nes kvapų tikrame pasaulyje nebeliko – viskas užrašinėse. Tik pradinukams galima bėgioti, minkyti molį ir daryti tai, ką darome mes – jų protėviai, ta?iau Gryta gyvena tuo „senuoju būdu“, nors pati negali suprasti, kodėl.
Pasirodo, ji tokia ne viena... Vieną dieną, bėgiodama stadione, ji pamato vaikiną, kurio koja nubrozdinta ir iš jos bėga kraujas. Kodėl plėvė jo neapsaugojo? Vaikinas be plėvės! Tik kaip taip gali būti? Vaikinas, vardu Mantas, Grytai paaiškins, bet kol kas jai teks pa?iai daug ką suprasti.
Ar įmanoma jau ir taip tobulą šiandieninį gyvenimą padaryti dar tobulesnį? Gali atrodyti, kad ne, bet štai sugalvojamos mikroschemos, kurios žmonėms neleis atsijungti nuo užrašinių – visi galės matyti, kur ir su kuo tu eini, ką darai. Net po mirties gali būti prisijungęs prie užrašinių ir bendrauti su saviškiais, jei tik turi susikūręs kitus gyvenimus. Todėl ateityje žmonės negedi mirusiųjų.
Žmonėms tai patinka. Grytos draugė Ala yra superpozityvi, visada linksma ir laiminga. Jos visas gyvenimas užrašinėje. Ala nemėgsta netobulų – ji džiaugiasi, kad jos tėvai paliko broliuką Itrą laboratorijoje. Mano manymu, autorė tuo norėjo pasakyti, kad dažnai žmonės atsisako savo ligotų vaikų, nes daugeliui reikia tobulų vaiku?ių, kurie vėliau irgi susilauks tobulų palikuonių – taigi tobulumo grandinė niekada nenutrūks.
Gyventi šioje sistemoje ar...? Gryta turės apsispręsti. Į jos ir Manto apsisprendimą veda ne tik slaptas knygų skaitymas, bet ir jų vizitai pas senolę Daną, kuri gimė ir užaugo senaisiais laikais, taigi jai atėjo laikas pasikeisti organus. Tik Dana bijo, jog tada pamirš visus nuostabius dalykus, kurie nutiko, kai ji buvo jauna ir spinduliavo gyvybe, kai žmonės dar bu?iuodavosi ir nebijodavo liesti vieni kitų.
Knyga „Atjunk“ ver?ia susimąstyti, kad ateityje galime tapti šiais „tobulais“ robotais, kurie turi tiek daug trūkumų. Nebesugebėsime išreikšti savo jausmų ir emocijų, nes visas gyvenimas bus paremtas išmaniosiomis technologijomis. Mes prarasime savo vertybes, mums nebebus svarbi šeima. Nebemokėsime „atsijungti“ nuo virtualaus pasaulio ir susitikti su draugais, nes būsime per daug užsiėmę tobulindami pasaulį, negalvodami, nekeldami sumaišties, nerizikuodami jį sugriauti. O gal reikia nustoti galvoti, kaip padaryti gyvenimą tobulesnį, ir praregėti – jis ir taip tobulas su savo milijonais trūkumų!
Manau, kad visi mano bendraamžiai (ir ne tik jie) privalo perskaityti šią knygą, kad pagaliau suprastų, kas mūsų laukia netolimoje ateityje, jei ir toliau gyvensime sulindę į savo kompiuterius.
Paulina Tarabildaitė,
Vilniaus „Ryto“ progimnazija,
7 klasė
Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
